Rasa Lukoševičūtė
Praėjo jaunimo vasaros stovyklos; sugrįžo atostogautojai; moksleiviai ir studentai pradėjo naujuosius mokslo metus. Ruduo, bet lietuviams pats veiklos pavasaris. Organizacijos planuoja skirtingus posėdžius, vyksta visokie susirinkimai, kad nustatytų metų veiklos planus.
Jaunas lietuvis, kuriam šalia mokslo teberūpi lietuvybė, jos išlaikymas ir bendra lietuviška veikla, stovi prieš kiekvienais metais besikartojantį klausimą: kaip suorganizuoti savo laiką, kad jo užtektų pasiruošti universitetinėms paskaitoms, visų metų egzaminams, dažniems posėdžiams, susirinkimams, suvažiavimams, šventėms, minėjimams, baliams, laisvalaikiui ir t.t. Turint 62 savaites metuose, pajėgiant dirbti 30 valandų per dieną, lietuvis studentas lengvai surastų laiko mokslui, visokiai veiklai ir gal atliktų kelios valandos paprastam poilsiui. Deja, šių "idealių" sąlygų nėra, o be to, visuomeniškų studentų mažiau kaip veiklos uždavinių. Mes kaip tik šio fakto kartais nesuvokiame. Tačiau jei trumpai pažvelgtume j jaunų veikėjų sąrašus, pamatytume, kad tie patys asmenys yra ateitininkų, skautų organizacijų vadovų eilėse, studentų ir jaunimo sąjungų valdybose, skirtingų klausimų komisijose, šeštadieninių mokyklų mokytojų sąrašuose, stovyklų bei suvažiavimų vadovybėse. Tam gali būti dvi priežastys: 1) studentas neranda laiko lietuviškiems klausimams; 2) "šitam dideliam būry nėr daug vadovų vidury".
Rimtai žvelgdami į šias dvi priežastis, randame tam tikrą jų pateisinimą. Visiems žinoma, kad universitetiniai reikalavimai yra labai griežti, ir studentas turi pašvęsti ilgas valandas, besiruošdamas savo būsimai profesijai. Dažnai, atėjus savaitgaliui, jaunuolis nori pasilsėti, ir jis rimtai apgalvos, ar jam verčiau nusileisti į kokį prirūkytą rūsį posėdžiauti, ar maloniau išvažiuoti į kalnus paslidinėti? Tai gal labai savimeilis galvojimo būdas. Deja, šių laikų jaunimas nebėra toks, kuris vadovaujasi lietuviškos veiklos idealizmu; jaunimas nebėra toks, kuriam reikia būtinai susirinkti kas savaitgalį, kad pasikalbėtų sava suprantama kalba. Šių dienų jaunimas gyvena šiame krašte, ir jam jo gyvenama aplinka yra sava; dažnai jaunimas pirmiausia apsisprendžia, ar jis nori ir ar jam įdomu pažinti savo tėvų kultūros palikimą, ir tik tada nustato savo užsiangažavimo ribas.
Yra labai sunku tikėti, kad išeivijos lietuvių kilmės gyventojų skaičius netrukus pasieks milijoną, o atskirų miestų vadovus ir veikėjus visada galime suskaičiuoti ant rankų pirštų. Prieiname prie antrosios priežasties. Truputį pažvelkime, kas atsitinka, kai jaunas studentas pasireiškia kokioj nors lietuviškos veiklos srity. Visi yra nustebę, kad atsirado toks drąsuolis, bet visi taip pat šoka ant šio asmens ir jį pasidalina tarp skirtingų organizacijų, darbų ir uždavinių (nekalbant apie mintis). Tokiu būdu jaunas žmogus, kurio amžius būna tarp 18 ir 25 metų, yra apkrautas nepaprastai svarbiom atsakomybėm, kurios jau nebesiriboja vienoj srity, bet penkiose ar daugiau. Aišku, kad yra sunku ir groti akordeonu, ir mokyti dainų, ir ruošti balių, ar organizuoti minėjimą, ir užsiimti su religinio pobūdžio diskusiniu būreliu, ir t.t. O dar sunkiau surasti tokį gabų jaunuolį.
Norėdama pažvelgti į visuomeniško studento gana komplikuotą gyvenimą ir mėgindama suprasti tam tikrą jaunimo pasyvumą, nepaneigiu fakto, kad mes, lietuvių kilmės jaunuoliai, kartais apsileidžiame. Tačiau baigdama norėčiau iškelti keletą išvadų. Jeigu mes tikime, kad jaunimas yra tautos ateitis ir kad kada nors jam teks vadovauti ir tęsti visuomeninę veiklą, jis turi būti palaipsniui į šį darbą įtraukiamas. Staigia ir didele atsakomybe apkrautas jaunuolis dažnai padaro klaidų, nes neturi patyrimo. Kai jis yra kritikuojamas ir peikiamas, nusivilia ir atsikrato lietuviško darbo. Čia kyla klausimas, kodėl visą laiką tos atsakomybės yra kraunamos ant jaunų, nepatyrusių, vos į visuomeninę veiklą žengiančių jaunuolių-studentų? Ar nebūtų racionaliau ir visiems naudingiau, jei šiuos uždavinius pasidalintumėme? O tam yra tik viena išeitis: ieškoti, kur yra dingę mūsų studijas ir mokslus baigusieji? Kur yra mūsų vidurinioji karta?
* * *