Eglė Juodvalkytė
Eilę metų stumdau plunksną, rašinėdama šį bei tą, tai puldama į azartą, tai santūriau žodžius rankiodama, dėliodama. Kartais nusitaikius taikliai pataikau į skaudamą vietą, ne retai ir pro šalį prašaunu. Savo ribas žinodama, vis tiek kartais pasiduodu pagimdai bent trumpam nudžiaut karaliaus vainiką, po jo purpuru paslėpti savo skudurus ir kalėdoti per žmones, garbės ieškodama. Tik kad kojos vis kliūva už tos elgetos lazdos...
Norėčiau panėšėti, sakykim, į Railą... Deja, jo durklu rašydama, tik savo pirštelius kruvinai susipiaustyčiau. Norėčiau jo ar Nykos-Niliūno mokslo ir žinių aruode šeimininkauti, o manajam kol kas grūdų tik saujelė... Tad, perskaičius knygą, rašau ne recenziją, rašau įspūdžius. Lai reiklesni ir mokytesni knaisiojas po knygos fabulos periferijas, nagrinėja romano kompozicinius elementus, eiliuotuose pergyvenimuose ieško bendražmogiško poetinės minties prado.
Taigi, rašau įspūdžius. Perskaičius Romualdo Spalio naująjį romaną "Mergaitė iš geto", sėdau patikėti popieriaus lapui kilusias mintis apie Spalio kūrybą aplamai. Vertinu Spalį. Vertinu nuo savo vaikystės, kai jis mano (tada dar visai jaunutę) širdį užkariavo "Gatvės berniuko nuotykiais". Koja kojon laksčiau su Nijole, kuri, atstovaudama mano lyčiai, net patį "gatvės berniuką" — Pomidorą suvarydavo į ožio ragą. Vėliau su "triumviratu" stovėjau "Ant ribos", rektoriui delną spaudžiau "Alma Mater", pirmąją bolševikų okupaciją pergyvenau "Rezistencijoje". Metams slenkant, brendo ne tik Antanas Alėjūnas, Kęstutis Noreiša, Petras Ruseckas. Brendau ir aš. Gimnazijoje mitusi švelniai romantiška literatūra bei nuotykių knygomis, universitete ėmiau ieškoti rupesnės duonos kąsnio — pradėjau skaityti Dostojevskį, Balzaką, Sartrą, Lessingą, Niną. Pradėjau literatūroje ieškoti žmogaus, mėginančio per savo kančias atrasti, suprasti, pakeisti, patobulinti save. Atitolau nuo Spalio. Tuo labiau, kad metų tarpas, atskyręs "Rezistenciją" nuo "Mergaitės iš geto", buvo ryškus ir reikšmingas šuolis mano asmeniškam brendime.
Kai vakar, atsisėdus prie rašomojo stalo, mėginau "Mergaitę iš geto" įstatyti į dabartinių mano vertybių rėmus, pritrūkau žodžių. Negalėjau konkrečiai apipavidalinti minties. Atskirai analizuodama formą ir turinį, priėjau išvados, kad ne čia glūdi knygos, nors ir sąlygotas, patikimas. Būtų buvę pravartu su kuo nors išsikalbėti prie kavos puoduko, išsijoti savo mintis, nujautimus. Deja, pietinio Ilinojaus bažnytkaimy mėginti sumedžioti lietuvį, nekalbant jau apie lietuvį, skaičiusį Spalį, yra lygiai bergždžia kaip šv. Onos išvakarėse ieškoti paparčio žiedo, nužydėjusio šv. Jono išvakarėse... Teko knygų spintoj ieškoti pagalbos. "Belsk, ir bus atidaryta". Ant lentynos pūpsojo kresna, neseniai iš tėvelių pasiskolinta "Lietuvių literatūra svetur". Kaip ne visada pasitikiu savimi, kuria pusėtinai gerai pažįstu, taip ne visada pasitikiu ir kritikais, kurių dažno ir kaktomuša susitikus nepažinčiau. Ir jie, savo nuodytas strėles taikydami į knygų minkštimus, įsispitrėję į uodą, kartais ir dramblio nepamato. Tačiau šį kartą Kęstutis Keblys, aptardamas Spalio romanus, ir Rimvydas Šilbajoris apie novelių rinkinį "Angelai ir nuodėmės" rašo: "... savarankiško savo veikėjų gyvenimo iliuzijos Spalis sukurti nepajėgia" (psl. 247). Arba Keblys apie "Alma Mater": "Spalio veikalas, be abejo, įdomus žvelgiant dokumentiniu požiūriu, tačiau netvirtas žmonėmis" (psl. 162). Ir ten pat jis tęsia: "Romualdo Spalio kelią į svaresnius literatūrinius laimėjimus pastoja per didelis dėmesys šalutiniams elementams ir per mažas pagrindiniam romano tikslui". Na, šitas sakinys trenkė man tarsi samčiu į kaktą. Ne todėl, kad nesutikčiau su Kebliu. Anaiptol. Bet toji priežastis, pastojusi Spaliui kelią į literatūros milžinų rikiuotę, yra kaip tik mano susidomėjimo Spalio kūryba priežastis. Žinoma, ši priežastis yra asmeniška, nors pritaikoma ne tik mano kartai, užaugusiai svetimuos kraštuos, bet ir vyresniajai kartai, suformuotai tų pačių aplinkybių, kurių paliesti augo romanisto personažai. Spalis, sukurdamas gyvą Lietuvos vaizdą, atlieka funkciją, kurios neatliko nei mano tėvai, nei mokytojai. Jų Lietuvos skulptūrai, sulipdytai iš faktų, atsiminimų, pergyvenimų, trūksta daugelio dalių. Iš tų dalių, kaip archeologai iš iškasenų nuotrupų, turėjau susikonstruoti "Lietuvą", susidėstyti iš gabaliukų jos taip netolimą praeitį. Spalio paveikslas irgi, be abejo, nėra tikras, paspalvintas jo asmeniškos pasaulėžiūros ir užtušuotas laiko dulkių, bet — jis yra užbaigtas. Nors Paberžytė, Lapeikis, Alėjūnas neįtraukia manęs į savo likimų ratą, kaip žmonės nepaliečia manęs, bet jų laikmetis mane domina kaip retas kitas istorijos laikotarpis. To Nepriklausomybės laikotarpio, tų bolševikų ir nacių okupacijų suformuoti mano tėvai ir mokytojai, visa vyresnioji karta. Jie ir jų pažiūros, su kuriom kasdien susiduriu ir kurios daugeliu atvejų skiriasi nuo mano, kaip gitara skiriasi nuo, sakykim, pomidoro, yra tiesioginis rezultatas, kurio priežastis stengiuos iššifruoti. "Mergaitės iš geto" vaidmuo panašus. Kęstučio Noreišos šeimyninės problemos (be kita ko, rodos, pirmą kartą lietuvišku žodžiu juoda ant balto išdėstytos) tikrai yra tiktai fonas, pateisinimas išryškinti vokietmečio nuotaikas, įvykius, problemas ir skirtingus tų problemų sprendimus. Atvirai kalbant, ne intrigos, kuriomis knyga knibždėte knibžda, neleido man jos padėti iki ketvirtos valandos ryto. Ne Chajos Rozenbergaitės likimas suvirpino mano širdį. Dėmesį patraukė ir išlaikė bendras vaizdas, tie įvykiai, kurių dėka didelė dalis vienos generacijos tapo ... išeiviais.
Mano kartos amerikiečiai sielojasi neturį šaknų, ieško jų, bando jas susikurti. O mes, mano kartos lietuviukai, nors ir ne visi, bet tie, kurie giliai įsišaknijom Lietuvos juodžemio saujelėj, pažertoj šitam molio ir smėlio žemyne, norim ištirti ir pažinti kiekvieną grumstelį, kuris maitina mus. Spalis padeda.
• Per visus kontinentus United Bible Societies 1975 m. paskleidė 303.467.307 Šv. Rašto knygų egzempliorius; daugiau negu trečdalis buvo paskleista JAV-se.
• Šv. Rašto visos knygos, ar nors jų kuri dalis, iki 1975 m. pabaigos visame pasaulyje buvo išversta į 1.577 kalbas ir tarmes.
• Paulius VI, švęsdamas 13-tas savo popiežiavimo metines, savo kalboje kreipėsi į marksistinius kraštus, ragindamas, kad jie suteiktų religinę laisvę.