Nijolė Jankutė
Tėvai, vaikai ir mokytojai, sudaro pagrindinį trikampį, ant kurio stovi visas mūsų lietuviškas švietimas išeivijoje, todėl ir įdomu paanalizuoti jo kraštines: kaip jos tvirtos, patvarios, ar išlaikančios, ar išliekančios.
Pati būdama motina, pradėsiu nuo tėvų, lietuviškojo trikampio pagrindinės kraštinės. Nuo jos tvirtumo dalinai priklauso ir mūsų išeivijos tautinis susipratimas. Sakau, dalinai, nes netikiu tuo populiariu mitu, jog lietuviškumui pasišventę tėvai išaugina tokius pat vaikus. O jei vaikai lietuviškumu nesidomi ar sukuria mišrias šeimas, tai reiškia, kad "prasti" lietuviai buvo tėvai ir blogai augino. Kaip dažnai mūsoji visuomenė suverčia panašias kaltes tėvams, lyg atpirkimo ožiui, ir dedasi radusi teisingą atsakymą į nutautusio jaunuolio klausimą. O kad būtų taip lengva surasti gyvenimo klaidų kaltininkus!
Tiesa, šeimoje, kurioj lietuviškumas yra kasdienė duona ir druska, vaikui išaugti lietuviškai galvojančiu bei jaučiančiu žmogumi yra nepalyginamai daugiau galimybių, negu šeimoje, kuri yra lietuviška tik iš pavardės. Tačiau neretai ir tokiose lietuvybės tvirtovėse vienas sūnus kratosi savo kilmės bei su ja susijusių pareigų, atsakomybių, o kitas — džiugina mūsų bendruomenę savo lietuviška veikla; arba — viena duktė išteka už svetimtaučio, kad kuo toliau atsitrauktų nuo "įkyrėjusio" lietuviškumo, kai tuo tarpu antroji su jaunatvišku entuziazmu įsijungia į lietuvių visuomenės darbus. O kartais pasitaiko ir taip, kad labai minimalaus lietuviškumo tėvų vaikai, pasiekę studento amžių, pradeda domėtis savo kilme ir, beieškodami tų šaknų, suranda gyvenimo dalį, kurios tėvai per apsileidimą ar nenorą nebuvo parodę.
Šitokie "likimo pokštai" atsitinka, ir todėl, man rodos, neteisinga kaltinti tėvus, taip sakant, "nevykusiais" vaikais arba garbint juos už tuos "pavykusius". Kiekvienas vaikas yra individas su įvairiausiom charakterio kreivėm ir netikėčiausia emocijų skale. Vienam tėvai autoritetas, kitam — ne. Vieną tėvų lietuviškumas domina ir verčia galvoti, kitą — atstumia, verčia elgtis priešingai. Vieno aplinkos idėjinė-moralinė menkystė nepatraukia, kitą — patraukia. Ir tokių priešingybių galima surašyti ištisas eiles.
Realiai žiūrint į kiekvieną jaunuolį, kaip į individą, kurio charakteris ir visa asmens sudėtis dažnai smarkiai skiriasi nuo tėvų, galime labiau suprasti, kodėl vieniems tėvams pavyksta išauklėti lietuvišką šeimą, kitiems — ne. Žinoma, kalbu apie tėvus, kurie lietuviškam auklėjimui padeda didesnes ar mažesnes pastangas. O prie tų pastangų priklauso lituanistinė mokykla.
Tėvai, kurie gyvendami toli nuo lietuvių centrų, sugeba pastoviai ilgus metus vaikus vežioti į šeštadieninę mokyklą, su dėmesiu sekti vaikų progresą, dalyvauti mokyklą remiančioje veikloje ir kooperuoti su mokytojais, be abejo, yra ypatingi žmonės, mūsų absoliučiai užsiangažavusi mažuma, mūsų kultūrinė kokybė, kuri yra svarbesnė už kiekybę. Tikėkim, kad mokame tokias pastangas tinkamai įvertinti ir kad likimas neiškrės nė vieno pikto pokšto, ateityje nuvesdamas tokių tėvų vaikus mūsų kultūrai ir mūsų aspiracijoms priešingais keliais.
Kita dalis tėvų, lietuvių išeivijos diduma, gerų norų ir lietuviškos širdies žmonės, tačiau gyvenimo reikalų ir rūpesčių užgožti, kaip ta šventraščio sėkla tarp piktžolių, neneša didelio vaisiaus.
Į šių tėvų kaltes galima įskaičiuoti ne visada atkreiptą dėmesį, kaip vaikai paruošia lit. mokyklos darbus; nenuolatinį kooperavimą su mokytojais; karts nuo karto žvilgsnį pro pirštus į vaiko praleistus šeštadienius, vasaros darbus ar nedalyvavimą mokyklos renginiuose. Deja, visa tai žmogiška. Kažin ar yra kas iš mūsų tėvų taip "nenusidėjęs", kad galėtų mesti akmenį? Gyvenimo rutina apneša rūdimis daugelį idealistiškų širdžių, bet kol dedamos pastangos tas rūdis nušveisti, tol širdys plaks.
Yra dar viena tėvų kategorija. Tai tie, kurie lituanistinę mokyklą traktuoja, kaip vaikų dabojimo įstaigą. Nuvežei ir palikai patikimoj priežiūroj. Ką sūnelis ar dukrelė ten daro, nesvarbu. Tačiau gi namie — laisvos rankos apsipirkimui, apsiruošimui, pasisvečiavimui. Tokią tėvų pažiūrą į liet. mokyklą vaikas puikiai supranta ir, žinoma, elgiasi atitinkamai. Iš jo nėra ko tikėtis namų darbų ar aktyvesnio dalyvavimo klasėje.
Populiarioji liaudies išmintis sako, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Bet, matant gyvenamojo laiko pavyzdžius, ima noras su ta išmintimi pasiginčyt. Nes tie obuoliai kartais labai toli nurieda ir pageidautina, ir nepageidautina kryptim.
Man rodos, kad čia tėvai neretai klysta, tikėdamiesi vaikuose matyti savo geriausiųjų savybių arba svajonių įsikūnijimą. Gal būt, prie tos klaidos prisideda ir mokytojai, laukdami iš mokinio darbštumo, uolumo ar gabumo, nes jis ar ji "tokių šaunių, tokių susipratusių lietuvių vaikas"...
Deja, tas vaikas yra atskiras individas, o ne tėvų ar mokytojų troškimų veidrodis. Ir vieniems, ir kitiems skaudu apsivilti, kada tas jaunas žmogus, iš kurio tiek buvo tikėtasi, nueina ne tais keliais. Gal buvo per daug tikėtasi, gal buvo per daug svajota? Gal per mažai parodyta to norimo kelio kryptis? O gal viskas buvo padaryta, bet be rezultatų? Tai klausimai, kurie kankina ne vienus tėvus ir kurių skaudumą tik tėvai gali suprasti.
Tuo tarpu vaikai, tartum jautrūs barometrai, puikiai nujaučia vieną pagrindinį dalyką, būtent, kaip svarbus yra lietuviškumas tėvams. O tai apima visą kasdieninio gyvenimo skalę — ir kalbą, ir spaudą, ir liet. kultūrinių renginių lankymą bei rėmimą, o ypač pastangas, nukreiptas į lietuviškąjį švietimą. Visa, kas tėvų leidžiama pro pirštus, pro pirštus bus leidžiama ir vaikų. Šiuo atveju "obuoliai tikrai neriedės toli nuo obelų".
Gyvenant idėjinio ir moralinio nuosmukio laikais, yra ir taip 24 val. darbas rūpestingiems tėvams, norintiems šeimą išaugint pilnaverčiais žmonėmis, nekalbant jau apie specifines tautinio išlikimo pastangas. Jaunuolio akimis žiūrint, tos pastangos atrodo pertemptos. Jis dažnai jų nepajėgia įvertinti, prieš jas vienokiu ar kitokiu būdu sukyla. (Nenoras lankyti šeštad. mokyklą, ruošt pamokas, perskaityt lietuvišką knygą).
Nestebėtina, kad tėvai ir mokytojai, ypač vyresnieji, sueina į nuolatinius konfliktus su jaunimu. Išaugę ir subrendę skirtingoj moralinėj-idėjinėj atmosferoj, perėję sunkią gyvenimo mokyklą ir neabejodami pasirinktomis vertybėmis, jie nebeįstengia šaltai, objektyviai žiūrėti į šioms dienoms madingą, vadinamąjį jaunimo savęs ieškojimą, o ypač į abejojimus tautine priklausomybe ir lietuviško švietimo reikalingumu.
Aplamai, tėvų ir mokytojų pažiūros į jaunimą susiklosto dviem plotmėm, kurios abi, deja, nėra realistiškos. Tai arba nepasitikėjimas jaunimu, pesimizmas dėl nutautimo, vertybių paneigimo, arba perdėtas optimizmas jaunuoliui, nors ir sraigės žingsniu pajudėjus lietuviškumo kelyje.
"Jonukas nesudeda lietuviško sakinio, bet lanko šeštadieninę. Valio! Birutė kartais dalyvauja sueigose (kai netingi). Puiku! Veikli mergaitė! Petras neperskaitė nė vienos lietuviškos knygos, bet kažkaip baigė lietuvišką mokyklą. Tai gerai! Lietuviškas berniukas!" Ir kiti panašūs džiūgavimai be pagrindo.
Iš tikrųjų, realybė yra visai kitokia. Tą faktą geriausiai supranta pats jaunimas. Retas iš jų yra toks nepatikimas ir bevertis, kaip pesimistiški suaugėliai nudejuoja; retas taip pat ir toks patriotas-lituanistas, kokį tėvai ar mokytojai norėtų matyti.
Šių dienų vaikai didesni realistai, negu mes buvome savo jaunystėj. Į visus klausimus jie reikalauja tikslių atsakymų, mažai tesvajoja ir į viską žiūri kritiškomis akimis. Šis jaunatviškas realizmas turi ir teigiamybių, ir neigiamybių. Iš jo plaukiantis kritiškumas bei savo nuomonės susidarymas, žinoma, yra teigiamieji aspektai. Tačiau ankstyvas pragmatizmas sudaro pavojų visam gyvenimui prarast idealizmo žiežirbas, fantazijos sparnus, dvasinius polėkius. O be jų žmogus — tik į pojūčių rėmus įspraustas tikslus ir ciniškas manekenas.
Tačiau tokie mūsų jaunimo pasireiškimai, kaip pvz. "Kronikos" skaitymas anglų kalba prie Čikagos katedros, kaip amerikietiškų universitetų supažindinimas su Lietuvos kovotojais ir kankiniais už žmogaus teises bei tikėjimą, kaip aktyvus dalyvavimas lietuvių organizacijose, Lietuvių Bendruomenėj, rodo, kad yra jaunuolių, kurie sugeba gyyvenimo realybę perleisti per idealizmo prizmę: kurie ne tik jaučia žmogiškųjų vertybių kainą ir svarbą, bet moka jas tinkamu laiku, tinkamais būdais parodyti pragmatiškajai aplinkai ir atkreipti jos dėmesį. Tokie jaunuoliai, žinoma, neišaugo be pavyzdžio ir paskatinimo. Pavyzdį jiems rodė tomis vertybėmis tikintys tėvai ir mokytojai.
Mokytojai — trečioji liet. auklėjimo trikampio kraštinė — tur būt, labiausiai nevertinama, bet laikanti didelį ir sunkų švietimo krūvį. Kad iš viso turime dar tiek žmonių, mokytojaujančių šeštadienio mokyklose, yra įdomus tautinės ištikimybės bei atsakomybės fenomenas. Kadangi nei materialinis uždarbis, nei koks nors prestižas, nei valstybinė ar visuomeninė prievarta liet. mokyklos mokytojo darbe nefigūruoja, lieka dvasinės savybės, kurios žmogų po darbo savaitės traukia ne į užtarnautą poilsį, bet į gana įtemptas, varginančias ir dažnai nuviliančias šeštad. mokyklos valandas. Tai tautinė ištikimybė ir pedagoginė gyslelė.
Mokytojas, kuris apdovanotas ne tik stipriu tautinės ištikimybės jausmu, bet ir pedagogo talentu, yra tikra dovana šeštad. mokyklai, nes jis labiausiai gali "prieit" prie savo mokinių ir daugiausia jiems duoti.
Šių dienų jaunuolį suprasti ir įgyti jo pasitikėjimą nėra lengva. Ne tėvai ir ne mokytojai daro jam didžiausią įtaką, bet gyvenamoji aplinka ir draugai. Norint tą faktą paneigti, reikėtų būti tikru naivuoliu.
O dabartinių didmiesčių aplinka, pabrėžianti gyvulinį pradą, paneigianti bet kokį autoritetą, slopinanti bet kokį atsakomybės jausmą ir visokiomis priemonėmis skelbianti parazitinę filosofiją (daryk, ką nori, ir gyvenk iš kito darbo vaisių), yra radikaliai priešinga kiekvienai žmogiškos savigarbos ir gėrio principais besivadovaujančiai šeimai, tuo labiau lietuviškai šeimai.
Taigi per tas trumpas šeštadienių valandas mokytojui padaryt pastovesnės įtakos lietuviškumo ir kilnaus žmogiškumo srityse yra nepaprastai sunku. Ypač kai atsiranda tėvų, reikalaujančių vaikui įkvėpti tai, kas namuose nepraktikuojama.
Tačiau viską šaltai ir realiai apsvarsčius — mokytojų trūkumą, nepakankamą pasiruošimą, svetimos kultūros milžinišką, dažnai neigiamą įtaką jaunimui, per trumpą mokytojo-mokinio bendravimo laiką — reikia vis dėlto maloniai nustebti, kad lituanistinės mokyklos išaugina nemažai lietuviškai veiklai užsiangažavusių jaunuolių. Pvz. mūsų jaunieji mokytojai, organizacijų vadovai, visuomenininkai. Žodžiu, yra kažkas toje, anot jaunimo, "įkyrėjusioje šeštadieninėje", kas palieka ženklą širdyje. Todėl nereikėtų žiūrėti į liet. mokyklas pesimistiškai.
Pesimizmo šioje srityje iš mūsų labai pageidauja ir Lietuvos okupantas. Mūsų nutautimas ir liet. mokyklų "mizerija" nuolat linksniuojama Lietuvos spaudoje. Lygiai taip pat žalingas ir nepagrįstas, naivus optimizmas, kada mokinių skaičius pasidaro svarbesnis už jų lituanistines žinias; kada mokykliniai renginiai nustelbia klasės darbą ar pusėtinas diktanto parašymas laikomas lietuvių kalbos mokėjimu.
Bet apie tai reikėtų kalbėti atskira tema. Kasmetinės mokytojų savaitės tam ir rengiamos, kad keltų ir nagrinėtų liet. mokyklų problemas, pradedant vadovėliais, baigiant programų pertvarkymu.
Lietuviškasis tėvų - vaikų - mokytojų trikampis nėra didelis. Negailestingam laikui bėgant, gal jis paliks tik trikampiukas, bet jeigu jo kokybė bus gera ir užgrūdinta, jis pateisins savo buvimą laisvajame pasaulyje.