MIDWAY
Karinis filmas iš Pacifiko aviacijos ir jūrų kautynių 1942 m. ties Midway salomis, kur japonų laivynas pergyveno lemiamą smūgi, iš puolamosios jėgos paverstas tik gynimosi flotila. Po šio lemiamo mūšio karo centras persimetė iš Hawaju apylinkių į japonų salas. Prie japonų pralaimėjimo daug prisidėjo, kad jie gerai nežinojo JAV laivyno vietos ir, antra, amerikiečiai buvo iššifravę slaptąjį japonų kodą, ir japonams nepasisekė sudarytoji diversijos tikslais Aleutų salų ataka. Amerikiečiai žinojo, kur laukti pagrindinių japonų laivyno ir jūrų aviacijos jėgų.
Filmas sudarytas iš naujai susuktų scenų, tai atliekant kariškų specialistų priežiūroje, ir iš tikrovės gabalų, filmuotų pačių kautynių metu. Kai šalia ryškių oro kautynių vaizdų, lėktuvnešių atakų, laivų masinio šaudymosi dar įvedama nepaprastai galingas garsinis efektas, filmas darosi labai įspūdingas. Garsas čia perteikiamas vadinama “Sensursound” sistema, kaip jį buvo panaudota statant “Earthquake”. Tiesiog dreba visas teatras, vibruoja kėdės ir, stebint ekrane liepsnojančius lėktuvus ir lėktuvnešius, skriejančias torpedas, sužeistųjų kruvinus ar apdegusius veidus, įspūdis darosi labai gilus. Filmas ryškiai atskleidžia karo baisumus.
Lyg išlygindami tą baugų įspūdį, filmo kūrėjai įveda ir romaniuką, kai amerikiečių karo vado sūnus pamilsta japoniukę. Amerikiečių admirolo Nimitz vaidmeny tikrai įtikinantis Henry Fondą. Taip pat ir japonų admirolo Ya-momoto vaidmeny Toshiro Mifune yra pajėgus. Dabarties filmo kūrėjai įvedė čia dar sušvelninančių motyvų, pvz. japonų admirolas, stebėdamas amerikiečių lakūnų atakas, prataria: “Tie amerikiečiai aukojasi, lyg samurajai”. Vargu ar tikrovėje to karo metu japonas galėjo taip palankiai kalbėti apie jo laivų ir lėktuvų puolėjus. Kaip ir visada, taip ir čia įspūdingai pasirodo Charlton Heston kapitono Garth vaidmeny, pats valdydamas lėktuvą atakos metu. . .
Filme daug šiurpių aviacijos kautynių vaizdų, priešlėktuvinių patrankų intensyvios ugnies, liepsnojančių lėktuvų ir lėktuvnešių, bet sužeistų ar užmuštų žmonių nuosaikiai terodoma, vengiant perdėjimų. Filmas gamintas Universal studijos. Jį reikėtų pamatyti. Gilus įspūdis. Tik vaikams gal būtų per stiprus. Jie tik su tėvais gal lengviau tą įspūdi atlaikytų.
SILENT MOVIE
Filmas iš tikrųjų negarsinis. Jeigu jame ir skamba muzika ir prasprunka vienas kitas žodis, tai dialogų nėra. Šiais laikais, kai visi tiek įpratę prie ekrane kalbančių žmonių, paleisti negarsinį filmą — didelė rizika. Tačiau filmo režisierius Mel Brooks nesuklupo. Pusantros valandos užtrunkąs filmas, kad ir be kalbančių žmonių, žiūrovui nė kiek nepabosta. Svarbiausia dėl to, kad jis taip gyvai pastatytas. Tai ištisa komiškų nuotykių pynė, žiūrovą verčianti beveik visą laiką kikenti. Vietomis humoras išgaunamas sąmojumi, vietomis farsu ar tiesiog amerikietiškais filminiais pokštais. Filmas skirtas žiūrovą prajuokinti, išblaškyti, sudaryti jam poilsį. Savo tikslą jis tikrai pasiekia. Amerikiečiai kritikai net nesigailėjo šį filmą apdovanoti aukščiausiu įvertinimu — keturiomis žvaigždutėmis. Ne tiek jis nuopelningas meniniu atžvilgiu, kiek pramoginiu-pollsiniu. Režisierius įsitraukęs net į patį vaidinimą Mel Funn personaže. Filme yra juokingų šokių, juokingų mašinų, juokingų veiksmų ir nuotykių, ir kamera tuos humoristinius gabalėlius vis pagauna iš tikrosios pusės.
Filmo statytojui M. Hertzberg su režisieriumi Brooks yra pasisekę įtraukti keletą pirmaujančių aktorių, kaip Burt Reynolds, Liza Minnelli, Anne Bancroft, Marcel Marseau, Paul Newman. Nors šie pasireiškia tik ribotai, bet visgi filmą praturtina. Net “New York Times” kritikas V. Canby rado reikalo pasakyti, kad filmas — tai nenutraukiama šypsenų serija. Tai daugiausia sugeba sukurti Mel Brooks su savo nuolatiniais sėbrais Marty Feldman, Dom De Luise.
Filmą sukūrė Century-Fox. Trunka 88 minutes. Nepabosta nė kiek. Filmas švarus, nors ir gimęs šiais sekso metais. Stambi jo dalis vaizduoja Hollywoodo vietoves. Savo dialogu nebuvimu filmas egzotiškas ir įdomus pamatyti, kaip galima sumaniai išsiversti ir be esminio filmų elemento.
THE OMEN
Tai vienas iš tų gąsdinančių filmų su paslaptingomis pragariškomis jėgomis kaip “Exorcist”. Anot “Sun Times” kritiko, tai “titaniška konfrontacija su tamsybių galybėmis”. Jis pilnas baisumų, nors ne taip jau baisiai gąsdinančių. Jame yra prievartos, baugios, bet ne taip jau šiurpios. Vaizduoja JAV ambasadoriaus D. Britanijoje šeimą. Ambasadoriaus Robert Thorn vaidmeny stiprus Gregory Peck. Jo žmona susilaukia negyvo kūdikio, ir apsėstas kunigas jiems pakiša kitą vaiką, kuris užaugęs skirtas šėtono vardu valdyt pasaulį.
Kai kūdikis sulaukia 4 m., pradeda rastis paslaptingi bauginantieji ženklai — atsiranda keistas juodas šuo. Kūdikio slaugė, bevykstant sode vaišėms, šoka nuo stogo su kilpa ant kaklo — mirtin. Atvykęs tas apsėstas kunigas perspėja saugotis kūdikio — jis antikristas.
Pažymėtina, kad ekranan išvedamas kitoks kunigo tipas. Jei anksčiau kunigą vaidindami Bing Crosby, Spencer Tracy jį vaizdavo sąmojingu, gilesne asmenybe, tai šiame filme kunigas jau yra kažkokiame ryšyje su tamsiomis jėgomis. Jau “Exorciste” du kunigai žūna, besistengdami išvaryti piktąją dvasią iš Lindos Blair, o čia kunigas ambasadoriui atneša šėtono vaiką. Netrukus kunigą užmuša krintanti bažnyčios bokšto viršūnė.
Filmo įvykiai rišami su Šventraščio pranašystėmis, panaudojamas paslaptingasis Biblijos skaičius 666. Susirūpinęs ambasadorius vyksta į Romą, susiranda kitą senelį kunigą, kuris jam nurodo paslapčių ieškoti už Romos esančiame kapinyne. Čia jie atranda ieškomus kapus, bet drauge yra užpuolami piktųjų galybių...
Nors filmas nėra nepakeliamai sunkus, bet vis dėlto slegiantis. Nežavi jis nė aktorių ypatingu meniškumu, neduoda ko nors šiltesnio ir savo turiniu. Tai tik pataikavimas moderniam žmogui, kuris ieško nervų padilginimo baisenybių vaizdavimu ekrane. Šio filmo nepamačius, nuostolių nebus.
BUTTERFLIES ARE FREE
(teatro vaidinimas)
Psichologišku įžvalgumu, dabarties jaunimo nuotaikų pažinimu, konservatyvesnių pažiūrų kryžiavimusi su hipiškomis tendencijomis paremta drama. Talentingas jos autorius Leonard Gersche įstengė šį scenos veikalą sukurti intriguojantį, perpintą sąmojumi ir humoru, su taikliai formuluotais dialogais, savo sąranga daugiau panašu į komediją.
Scenon išvedami tik keturi asmenys: aklas jaunuolis, išsiveržęs iš motinos globos į savarankišką gyvenimą, moderni jaunuolė — peteliškė, kuri pritampa prie to aklojo, bet ir toliau tęsia savo klystkelių gyvenimą, besiryždama susimesti su hipišku teatro režisieriumi; pagaliau — konservatyvi, nors neįstengianti reikiamai į aklo sūnaus psichologiją įsijausti, motina.
Scenoje slinktis iš pradžių tradicinių pažiūrų žiūrovą gąsdinanti, bet vėliau išryškėja tos peteliškės kelio klaidingumas; aklojo kančia ją verčia grįžti iš naujų klystkelių.
Veikalas taip stiprus, kad yra pagal jį susuktas filmas tuo pačiu pavadinimu. Kaip ekrane, taip ir vaidinime turėjo didelį pasisekimą. Čikagoje šis veikalas pastatytas Candlelight Dinner Playhouse teatre, vaidinant profesionalams, pasiruošusiems Goodman Dramos mokykloje, Indianos universitete, Indianapolio akademijoje, Illinois universitete, vaidinusiems televizijoje ir daugely įvairių teatrų.
THE GOOD DOCTOR (teatro vaidinimas)
Šiuo pavadinimu JAV scenoje statoma kelių Čechovo novelių pynė. Jose yra gausu humoro, o taip pat ir lyriškumo, deja, įvedant vieną ir pagal laisvesnes mūsų laikų pažiūras. Čikagoje tą didžiojo kūrėjo novelių inscenizavimą atliko naujai įsteigtas Drury Lane at the Water Tower teatras, pasižymįs liuksusiniu įrengimu ir sugebėjimu sutraukti kvalifikuotus profesionalus aktorius. Pagrindinė atrakcija — televizijos aktorius Raymond Burr, čia daugiausia atlikęs paties Čechovo vaidmenį. Jis yra programas atlikinėjęs ir Paryžiaus klubuose, dėstęs dramą Columbia universitete, ypač pažįstamas iš “Perry Mason” programos televizijoje. Kiti jo partneriai: D. Galloway, baigęs Kentucky univ.; J. Canning, gastroliavęs Niujorke, Hollywoode; M. Webster, Lyric operos dainininkė, laimėjusi Jefferson žymenį už vaidybą, ir kiti.
Juozas Prunskis