SPECIAL DELIVERY

     Gana intriguojantis nuotykių filmas. Jame vaizduojamas toks iš dalies “svieto lygintojo” Blindos tipo, tik neigiamesnis, vyras, kuris dalyvauja banko apiplėšime. Jis išlieka gyvas, kai kiti jo bendrininkai savo žygį baigia tragiškai. Bebėgdamas nuo policijos, jis pinigų maišą įkiša į pašto dėžę, numatęs vėliau juos išsitraukti. Tą pastebi ir vienas narkotikų spekuliantas. Jis net paštininką peršauna, kad pagrobtais jo raktais galėtų atsirakinti pašto dėžutę ir išsiimti lobi. Raktui užlūžus, jam nepasiseka.

     Banko “iškraustytojas” paguodžia moterį, kurios vyras dingo kare, įteikdamas dešimtį tūkstančių neva nuo jo. Pritapęs prie vienos gyvanašlės, jis prisitaiksto atsukti pašto dėžutės sraigtus ir, visą ją įsivertęs į atuomobilį, narkotikų spekuliantų vejamas, pabėga, o paskiau su ta moterimi liuksusiniu laivu išplaukia į svetimus kraštus.

     Filmas turi intrigą. Gamintojų pažymėtas PG ženklu, kas reikštų — su tėvų pritarimu gali eiti ir jaunimas. O vis dėlto, šalia nuotykių intrigos, filme yra nemažai ir neigiamybių: apiplėšimas, nelegalus intymumas (nors ir vengiant plikų gašlumų), narkotikų spekulianto nužudymas, pagaliau ir pati atomazga — kriminalinį nusikaltimą papildžiusis išeina lyg laimėtoju.

     Pagrindiniai filmo aktoriai — Bo Svenson ir Cybill Shepherd, scenarijaus autorius — Don Gazzainga. Režisierius Paul Wendkos vietomis įstengęs įnešti ir humoro. Gana skambi Lalo Schifrin muzika. Filmas American International Reliese.

THE FRONT

     Tai paskutiniu laikotarpiu į komedinius filmus pasinešusio Woody Allen kūrinys. Medžiaga fabulai parinkta su tikra dramine įtampa: vaizduojamas šaltojo karo laikotarpis JAV-se, kada ryšiai su komunistais šiame krašte buvo kliūtimi užimti atsakomingesnes pozicijas. Tokių įtarimų suvaržytas rašytojas Alfred Miller (Michael Murphy) kreipiasi į užkandinės kasininką Howard Prince (Woody Allen), kad jisai rašytojo paruoštą skriptą televizijai įteiktų savu vardu, pažadėdamas už tai 10% honoraro. Allen sutinka. Jo laukia pasisekimas. Ypač kai jis ir iš kitų tokių rašytojų paima kūrinius įteikti savu vardu. Bet televizijos vadovybė ima tartis dėl turinio, apie kurį jis nieko neišmano, prašo pataisų, kurių jis nesugeba daryti. Čia ir išsivysto ta draminė įtampa.

     Skriptų redaktorė Florence Barrett (Andrea Marcovicci) pamilsta tokį “gabų rašytoją”. Jis taip pat ją myli. Ji laiko “rašytoją” genijumi, o jis yra tik frontinis (iš čia filmo pavadinimas) asmuo kitiems trims rašytojams. Čia vėl nauja medžiaga komedijai.

     Nors yra siužetas, bet Allen nėra jau tarp pirmaujančių komedijos vaidmeny. Marcovicci nuoširdesnė, bet ir ta nedaug kuo labai nustebina. Tiesa, kai kurie dienraščių kritikai šiam filmui iš galimų keturių žvaigždučių skiria tris, bet kiti filmą gerokai pamurkdo. Apskritai, jis pakenčiamas, bet ne tarp pirmaujančių. Nuvykęs pamatyt, nenuobodžiaus, bet nenuvykęs — nieko labai nenustos. Filmas toks gana lygus, be ypatingesnių sužibėjimų. Tiesa, gana švarus, išskyrus vulgarų žodį pabaigoje, teismo scenoje, bet gal tai įvesta specialiai, kad parodytu, kokias menkystes vėliau liberalai ir komunistuojantieji sutinka demonstracijose kaip herojus, pasipriešinusius raudonuosius varžantiems įstatymams ir pačiam teismui.

     Filmo režisierius Martin Ritt nieku labai neprasikišantis. Skripto autorius Walter Bernstein, muzika Dave Grusin. Columbia bendrovės gamyba.

CAR WASH

     Universal filmų gaminimo bendrovė Hollywoode yra viena iš pačių stipriausių, tačiau negalima pasakyti, kad šis jos pastatytas filmas pasiekia kokias aukštumas. Vaizduoja jis įvairių smulkių nuotykių pynę vienos dienos bėgyje Los Angeles mieste, automobilių plovimo įmonėje, kur pravažiuoja visokiausi personažai. Filmas taikytas eilinei, paprasčiausiai publikai, kad ją pralinksmintu, prajuokintų. Tikrai komiškų situacijų nemažai. Jos kasdienės, bet pakankamai juokingos, ir žiūrovų tarpe kvatojimasis gana dažnas. Daugumas aktorių negrai, bet geras skaičius ir baltųjų. Šių tarpe gal daugiau neigiamų personažų, užtat filmas daugiau mėgstamas tų teatrų, kur daugiau lankosi negrai. Vaizduoja paprastų darbininkų, automobilių plovėjų, taigi neturinčių specialybės, grupę. Jie užtat gana vulgarūs, su gatvės žodynu pašnekesiuose. Nors gašlumo scenų nėra, bet viena kita užuomina pasitaiko, ypač kad įvesta ir vyrogaudė jauna negrė.

     Skriptas sukurtas J. Schumacherio, muzika N. Whitefield, režisūra M. Schütz. Ir šiam filmui kritikai kabina tris ar net tris su puse žvaigždučių, įrikiuodami tarp geresnių. Jis turi vertę kaip pramoginis, bet meniškų vertybių jame gana skurdu.

MURDER BY DEATH

     Neil Simon, kuris yra sukūręs skriptus sėkmingiems filmams, kaip “The Old Couple”, “Barefoot in the Park”, parašė scenarijų ir filmui “Murder by Death”. Jame sutelkta visa eilė garsių artistų, kurie čia vaidina žymius detektyvus: Peter Falk vaidmeny San Francisco detektyvo Sam Diamond, Elsa Lanchester — britų Jessica Marbles vaidmeny, Peter Sellers kaip Sidney Wang, James Coco kaip prancūzų Milo Perrier. Truman Capote pasirodo vaidmenyje Lionel Twain, kuris į savo pili pasikviečia minėtus detektyvus, siekdamas įrodyti, kad juos pralenkia savu gudrumu, kad jie neįstengia susekti jo klastų.

     O klastų ten daug. Ant ateinančių krinta nuo stogo skulptūros, tarp gėrimų įmaišoma ir pavojingų skysčių, krinta pora nužudytųjų lavonų. Šis Columbia bendrovės paskleistas filmas, susuktas Ray Stark, režisuotas Robert Moore. Ir visi jie, deja, įklimpsta su šiuo filmu. Tai turėtų būti komedija, bet humoras toks grubus, kad kelia ne juoką, o nusistebėjimą filmo kūrėjų neskoningumu. Daugelis tų tariamų filmo juokų siejasi su aklu durininku-kelneriu, kuri čia vaidina Alec Guinness. Koks čia gali būti juokas iš aklo žmogaus daromų klaidų, įvykstančių todėl, kad jis aklas?

     Filmas toks slegiantis, nuobodus, neintriguojantis. Turtingas parinktais aktoriais, bet skurdus savo turiniu. Gerai, kad jame nėra nei gašlumų, nei kalbos nešvankumų, bet to gi geram filmui dar neužtenka. Tiesa, “New York Times” kritikas V. Canby kiek gailestingiau, palankiau filmą vertina, bet Čikagoje amerikiečių kritikė Christine Nieland filmą sumala, ir turi pagrindo.

HOT POTATO

     Azijos miškuose, upėse, džiunglėse įvykusius atsitikimus vaizduojąs nuotykių filmas. Jame yra įdomesnių vaizdų, kur grožį sudaro vanduo ir miškai. Yra intriga, nes mišri grupė žmonių, keliaujančių egzotiškomis vietomis, susiduria su puslaukiniais, masiniais būriais, juos užpuolančiais. Nepaprastu sugebėjimu visokių džiudžitsų, jie įstengia ištaškyti ant jų užgriūvančius būrius puslaukinių. Patekę į tokių žmonių stovyklą, jie išsiveržia, “dvikovoje” vienam pasisekus nugalėti genties vadą, kuris, pagal jų į-pročius, atiduoda nugalėtojui savo žmoną su vaikučiu. Bebėgant berniukas ima grimsti į lakųjį smėlį (dribsmėlį), iš kurio jį vos vos išgelbsti. Tačiau tie nuotykiai pasakiški, neįtikėtini, kai vienas žmogus pakloja visą būrį atakuojančių, dar ir ginkluotų, puslaukinių. Apskritai, filmas pramoginis, nuotykinis, be didesnės meninės vertės.

LYRIC OPERA

     Jeigu taip neturtingi meniškų lobynų filmų ekranai, tai vis dėlto reikia pasidžiaugti Amerikos operų scena. Čikagos Lyric opera, sezoną pradėjusi rugsėjo 25 d. ir užbaigianti gruodžio 18 d., šiemet pasirinko net septynias operas: Offenbacho “Hoffmano pasakas”, Rossinio “Pelenę” (Cenerentola), Verdi “Kaukių balių” ir “Rigoletto”, Musorgskio “Chovanščiną”, Puccinio “Toscą” ir Prokofievo “Meilę už tris apelsinus”. Taigi, repertuare persvara klasikinių kūrinių, nesibaidant ivesti ir kiek modernesnių.

     Ypač, atrodo, stiprūs pastatymai “Hoffmano pasakų” ir “Toscos”. Jų bilietai jau buvo labai anksti išpirkti ir nebegaunami. įdomu, kad kaip aktorių, taip ir režisierių, daugelis buvo iš Europos, net gal didžioji dalis, ir parinkimas geras. Kai kurių operų režisūra tiesiog stebuklus padariusi, įvesdama ypatingo gyvumo. Technikiniai scenos įrengimai labai pažangūs. Kai prie visa to prisideda ir solistai su pajėgiais balsais, reikia džiaugtis laimėjimais. Gruodžio mėnesiui belikusios dvi operos: “Tosca” ir “Meilė dėl trijų apelsinų”. Lyric operoje dainuoja ir sol. Voketaitis.

Juozas Prunskis