Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
ŽODŽIŲ TVARKA SAKINYJE
Lietuvių kalbos žodžių tvarka sakinyje nėra tokia griežta, kaip kai kurių kitų kalbų, pvz. vokiečių. Žodžio vieta sakinyje priklauso dažnai nuo to, ką kalbantysis asmuo nori labiau pabrėžti, išryškinti. Daug kur toji žodžių tvarka pareina nuo rašančiojo ar kalbančiojo kalbos jausmo, loginio sprendimo ar stilistinės nuožiūros. Kartais galima žodžius kaitalioti, kaip tik nori, ir vis tiek sakinys bus geras, suprantamas. Pvz-: Vakar buvau mieste. Mieste vakar buvau. Vakar mieste buvau. Buvau vakar mieste. Buvau mieste vakar.
Tačiau nereikia manyti, kad kiekviename sakinyje visus pavienius žodžius galima kaip nori kaitalioti ir vis tiek sakinys bus geras, suprantamas. Paprastai galima kaitalioti ne pavienius žodžius, o sintagmas. Be abejo, ne visi žino, kas yra ta sintagma. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip šį žodį paaiškina: sintagma — vientisinis sintaksinis intonacinis-prasminis vienetas (žodis ar žodžių grupė). Štai, pavyzdžiui, sakinys, suskirstytas sintagmomis: Praėjusią vasarą / pas mus / gyveno / keli asmenys. Šias keturias sintagmas galima įvairiai kaitalioti, sudarant net keliolika tos pačios reikšmės sakinių: Praėjusią vasarą gyveno pas mus keli asmenys. Praėjusią vasarą keli asmenys pas mus gyveno. Keli asmenys praėjusią vasarą pas mus gyveno. Pas mus praėjusią vasarą keli asmenys gyveno. Tai tik kelios kombinacijos, bet jų yra ir daugiau. Tačiau nebūtų gerai, jeigu kaitaliotume žodžius, skaldydami sintagmas. Pavyzdžiui: Asmenys pas gyveno mus praėjusią keli vasarą. Čia, be abejo, nėra jokios minties.
Kartais, ypač poezijoje, galima sukeisti kai kuriuos sintagmos žodžius. Toks sukeitimas vadinamas inversija. Pvz.: Didingi miškai supo mūsų šalį. Stilistiniais sumetimais šį sakinį galima taip išreikšti: Miškai didingi supo šalį mūsų.
Nuo žodžių tvarkos kartais priklauso ir kitų sakinio dalių sintaksinės funkcijos. Pvz. sakinyje Atėję prie upės pamatėme būrį žmonių žodžiai prie upės gali būti sintagmoje atėję prie upės arba prie upės pamatėme. Sakytinėje kalboje sintagmų ribas parodo pauzės: Atėję / prie upės / pamatėme / būrį žmonių. Rašytinėje kalboje tas ribas suvokti padeda tinkama žodžių tvarka ir skyryba: Prie upės atėję, pamatėme būrį žmonių arba Atėję pamatėme prie upės būrį žmonių.
Sakinyje Sužeistas paukštis krito žemėn dalyvis sužeistas yra pažyminys, pažymintis veiksnį paukštis. Pakeitus žodžių tvarką, keičiasi ir dalyvio funkcija sakinyje. Pavyzdžiui, pasakyme Paukštis žemėn krito sužeistas dalyvis iškelia veiksnio būvį veiksmo metu ir kartu su veiksmažodžiu sudaro sudėtinį tarinį, o sakinyje Paukštis sužeistas krito žemėn tas pats dalyvis žymi aplinkybę — paukštis krito dėl to, kad sužeistas.
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad ir lietuvių kalbos žodžių tvarkos laisvumas yra tik sąlyginis, neabsoliutus. Vienokia ar kitokia žodžių tvarka pareina nuo sakinio turinio, nuo sakinyje iškeltų reiškinių realaus tarpusavio santykio, nuo kalbančiojo asmens noro pabrėžti, labiau išryškinti tą ar kitą žodį (plg. J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius 1963, psl. 25-26).
KAI KURIE NEDERINAMOJO PAŽYMINIO KILMININKO VARTOJIMO ATVEJAI
Kartais tenka keisti nederinamojo pažyminio kilmininko vietą, norint, kad sakinys būtų aiškesnis. Pvz.: Su pagarba minime poeto vardą, kuris apdainavo savo gimtąjį kraštą. Šiame sakinyje santykinis įvardis stovi ne prie to žodžio, kurį norima paaiškinti šalutiniu sakiniu, o prie kito, todėl norimą pasakyti mintį galima suprasti klaidingai. Galima suprasti, kad gimtąjį kraštą apdainavo ne poetas, o vardas. To neaiškumo išvengtume, taip šį sakinį pertvarkydami: Su pagarba minime vardą poeto, kuris apdainavo savo gimtąjį kraštą.
Sudėtiniame sakinyje sukeisti pažyminio ir pažymimojo žodžio vietą, kai reikėjo, nevengė nė Jablonskis. Jo redaguotame Žemaitės "Raštų" I tome yra tokių sakinių: Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų kaip karčiausiais pipirais žodžiais naujosios motinos (72). Kalbos maišėsi su žvangesiu butelių, taurių ir stiklinių, šūkavimu apgirčių ir girtųjų (202).
BŪDINGESNIEJI KIEKIO KILMININKO VARTOJIMO ATVEJAI
Kartais yra maišomi kiekio ir nederinamojo pažyminio kilmininkai. Nederinamojo pažyminio kilmininkas lietuvių kalboje paprastai eina prieš pažymimąjį žodį, pvz.: moterų sąjunga, draugo nuoširdumas, vėjo pūtimas, bet ne: sąjunga moterų, nuoširdumas draugo, pūtimas vėjo. Kai kurie mano, kad šis dėsnis yra pritaikytinas ir kiekio kilmininkui. Tačiau kiekio kilmininkas dažniausiai eina po žodžių, reiškiančių tam tikrą saiką, skaičių ar matą, ribotą ar mažą kiekį, daiktų ar asmenų daugybę, tam tikrą ruožą ar vietą.
1. Po žodžių, reiškiančių saiką: Atnešė ąsotį pieno. Išgėrė puslitrį vyno. Prikasė maišą bulvių. Išgerk stiklinę vandens.
2. Po žodžių, reiškiančių skaičių ar matą: Pirkau puskapį agurkų. Įsigijau tuziną naujų šaukštų. Suverpė kuodelį pakulų. Suvalgiau saują uogų.
3. Po žodžių, reiškiančių ribotą ar mažą kiekį: Duok bent lašelį vandens. Suvalgiau kąsnelį duonos. Gavau trupučiuką pinigų.
4. Po žodžių, rodančių daiktų ar asmenų daugybę: Kluone buvo aibės pelių. Prigaudė daugybę žuvų. Pulkai žmonių traukė į miestą.
5. Po žodžių, reiškiančių tam tikrą ruožą ar vietą: Plovėjai platų barą rugių nupiovė. Vidury darželio ežia rūtų augo. Vakar tris lyses runkelių apkaupiau.
Kartais kiekio kilmininkas eina ir prieš minėtų reikšmių žodžius, tačiau tokia žodžių tvarka retesnė, mažiau būdinga. Čia, gal būt, veikia analogija su nederinamojo pažyminio kilmininku. Kai kuriais atvejais ir riba tarp šių kilmininkų neryški. Pvz.: Išgėriau alaus butelį. Suvažiavo žmonių galybė. Jis piovė platų rugių barą. Dėl to žemės kąsnelio rūpinausi visą gyvenimą. Per dulkių debesį nieko nesimato.
DAR KAI KURIE NEĮPRASTI ŽODŽIU TVARKOS SAKINYJE ATVEJAI
J. Jablonskio redaguotuose vertimuose kartais pasitaiko ne visai įprastos žodžių tvarkos. Štai keli pavyzdžiai: Išsiaiškinau daug neaiškių dalykų ir iš to mūsų istorijos laikmečio, kada gyvenusios Europoj tautos akmeniniais tesitenkino kirvukais (Urvinis žmogus, 20). Tuomet seniesiems Europos gyventojams naujas prasidėjo gyvenimas (ten pat, 29). Dabar pats sunkusis prasidėjo kopimas (Baisusis milžinas, 8). Tur būt, gerą jis ganiavą turi (ten pat, 9). Sodžiaus kregždė, priešingai, savo lizdelį visuomet mediniuose krauna trobesiuose (Visuomenės įnamiai, 38).
Jei būtų nežinoma, kad šie sakiniai yra J. Jablonskio, tai, tur būt, kai kas imtųsi juos gerinti, ypač taisyti tą "netikusią" žodžių tvarką. O čia, kaip matyti, mūsų žymusis kalbininkas primygtinai ją vartoja. Nesunku suvokti, kad tokia vartosena nėra prasimanyta ar iš piršto išlaužta, bet turi realų pagrindą. Atitraukiant pažyminį nuo pažymimojo žodžio, labiau sutelkiamas dėmesys į pažyminiu reiškiamą ypatybę. Tokią žodžių tvarką Jablonskis, be abejo, bus nusiklausęs iš gyvosios šnekamosios kalbos, kurioje kartais mėgstama sakyti tokia eile: būdvardis (pažyminys) - veiksmažodis (tarinys) - daiktavardis (pažymimasis žodis).
Tokia žodžių tvarka, žinoma, nelabai tiktų moksliniuose veikaluose, bet ji labai paįvairina stilių beletristikoje.