VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

3. VOKIEČIŲ ODINAS — RAŠTO DIEVAS

     Ieškodami raštingo lietuviško velnio betarpiškesnio įkvėpėjo, atkreipkime dėmesį į vokiečių dievą Odiną, kuris yra žinomas savo raštingumu. Šalia to jis turi daug kitų įdomių bruožų. Apie jo kilmę vokiečiai mokslininkai nėra vienos nuomonės. Hans J. Schoeps apie jį rašo: "Odinas yra dievas, kuris pažįsta runas (senovės germanų raštą), kaip matyti iš šių (tautosakos) posmų, apie kuriuos buvo daug ginčytasi ir kurie buvo neteisingai įtarti esą krikščioniškų idėjų įsibrovimas į senovės Teutonų sagas:

     Kai aš kabojau vėjuotame medyje
     iškybodamas ten devynias naktis,
      buvau sužeistas ietimi ir pats,
     Odinas, buvau paaukotas sau pačiam
     ant medžio, apie kurį gali niekas nežinoti,
      virš kokių šaknų jis stovi.
     Jie man nedavė nei maisto, nei gėrimo.
     Aš pasilenkiau ir žiūrėjau žemyn.

(The Religions of Mankind, translated from German, Garden City, N.Y. Doubleday & Co., 1966 m., 103-104 psl.). Schoeps yra linkęs sutikti, kad gal čia iš tikrųjų yra Kristaus kryžiaus pagoniškas apipavidalinimas. Bet mes palikime šį klausimą nuošaly, pasilikdami prie Odino raštingumo. Kitas tos poemos posmas turi šitokius paties Odino žodžius:

     Aš paėmiau runas šaukdamas,
      aš jas paėmiau ir nukritau žemyn.
     Tada aš pradėjau jomis naudotis,.
     įgaudamas išminties.
     Aš augau ir gerai jaučiausi.
     Kiekvienas žodis vedė mane į kitą žodį,
      kiekvienas darbas — į kitą darbą.

(Ten pat, 104 psl.). Šie posmai yra gundantys į platesnę jų etnologinę analizę. Tačiau mus tai nuvestų į šalį nuo mūsų temos. Pasitenkinsime pastebėję, kad čia eina kalba apie procesą, kai koks šviesus proistorinis žmogus ilgainiui įgauna dieviškumo pripažinimą.

     Schoeps pastebi, kad "čia yra aprašyta žmogaus įvesdinimas į runų raštą, tokiu būdu jam suteikiant žinojimą, kurio dėka galima valdyti pasaulį" (104 psl.).

     Norėdami būti tikslesni, spręsdami apie Odino ir lietuviško velnio panašumus, susipažinkime su pagrindiniais jo religijos bruožais. W. Schmidt apie ją paduoda šitokių žinių. Tai yra kraštutinių Europos vakariečių religija, kurią, keltams tarpininkaujant, pasisavino kai kurios vokiečių gentys Reino apylinkėse. Antra vertus, ši religija buvo žinoma ir rytinėje Europoje, būtent trakams. Ta aplinkybė, kad senieji šios religijos pėdsakai aptinkami abiejuose Europos pakraščiuose, leidžia į ją žiūrėti, kaip į nustelbtą kultūrą. O tai leidžia ją laikyti savo kilme senesne kultūra už tas, kurios ją nustelbė ar iš dalies pasisavino. Taigi su šia religija susitiko indoeuropiečių raitelių tautos. Romoje Odinas buvo vadinamas Merkurijum, o Graikijoje — Hermiu. Šie abu dievai yra mirusiųjų vadai. Odinas, kitaip Vodanas, yra mirusiųjų dvasių vadas, kurias jis veda naktį, kaip triukšmingą kariuomenę. Jaudinimasis yra būdingasis šios religijos reiškinys. Dėl to ši religija palinkusi į ekstazę, besireiškiančią šamanizmu. Moterų pranašių šioje religijoje taip pat yra. Wahalos, arba mirusiųjų buveinės kalnuose, yra šios religijos padaras.

     Mūsų eros pradžioje šios religijos centras buvo šiandieninėje Danijoje, Funen saloje esančiame Odeno ežere. Tarp I ir V šimtmečio po Kr. jai čia atstovavo Herulių tautos. Švediją ji pasiekė tik VI šimtmetyje po Kr. Saksuose ji įsigalėjo VIII šimtmetyje, nugalėjusi jų dievą Tiv. Pagrindiniai šios religijos skleidėjai vidurio Europoje buvo Longobardai. Paskui šia religija persiėmė Švabai ir Alemanai.

     Odino religijos dėka Vokietijoje įsivyravo stiprus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu ir kovotojų rojumi. Odinas buvo laikomas poetų dievu. Šiai religijai buvo būdingi dievų atvaizdai ir fetišistiniai dievų ženklai. Odino religijai taip pat yra būdingi stiprūs alkoholiniai gėrimai. Jie pakeitė Vokietijoje ramesnį minesingerių gėrimą. Šia proga galima prisiminti, kad lietuviškas velnias taip pat dažnai yra pristatomas kaip degtindarys. Odino religija prisidėjo prie žiauresnių papročių religiniame gyvenime, einančių iki žmonių aukojimo. Raganų ir burtininkų deginimas yra šiai religijai nesvetimas. Šalia to, šiai religijai yra būdinga tikėjimas nepakeičiamu likimo sprendimu. Jo auka tapo ir pats Vodanas, kartu su kitais Asen kultūros dievais dievų sutemų laikais. (Plg. Rassen und Voelker des Abendlandes, II tomas, 286-289 psl.).

     W. Schmidt apgailestauja, kad Vokiečių tautai teko pasitikti krikščionybę su šia religine kultūra. Pasak jo, daug geriau būtų buvę, jei vokiečiai būtų išlaikę iki krikščionybės atėjimo vieną iš dviejų ankstesnių savo religinių kultūrų. Viena iš tų senesnių religinių formų buvo moteriškos teisės religija su švaresniais dieviškais pavidalais. Kita buvo tėvo religija, kurios pėdsakų kai kuriose germanų tautose yra išlikę (II tomas, 288 psl.).

     Kas bebūtų buvę Vokietijoje, mums šiuo atveju svarbu yra pastebėti, kad savo kaimynystėje turime rašto dievą, kuris yra išgyvenęs savo krizę dievų sutemų laikais ir kuris galėtų būti mūsų velnio pasakų įkvėpėjas. Šalia įvairių panašumų su lietuvišku velniu, prie kurių mes sustosime atskirai, čia tenka pastebėti, kad vieno mūsų velnio bruožo Odino apibūdinimuose nepastebėjome, būtent — jis nedaro su žmonėmis sutarčių.

     Šiuo atveju mes kalbame apie jį, kaip apie rašto dievą. Rašto ryšys su religija jokiu būdu nėra vien Odino bruožas. Rašto ryšys su religija yra gerai paliudytas Egipto kultūroje, kur kiekvienam mirusiam į kapą buvo įdedamas rekomendacinis raštas jo pomirtiniam pristatymui. Atrodo, kad ir rašto dievas, panašus į Odiną, tam tikrame proistorės tarpsnyje buvo plačiai žmonijoje pasklidęs dalykas, nes jo pėdsakų sutinkame labai toli viena nuo kitos atsišakojusiose kultūrose. Pavyzdžiui, Kinijos literatūriniai sluoksniai meldžiasi į literatūros dievą, kad jis jiems duotų literatūrai talentingų vaikų. Ant šio pagrindo Kinijoje ir Korėjoje konfucionizmas ir budizmas yra sukūrę plačias rašytines kultūras.

     Legendos apie tai, kaip atsirado literatūros dievas Kinijoje, labai įvairuoja. Tačiau jose visose šis dievas yra žmogiškos kilmės. Vienu atveju jis į dievus išeina iš vyriausiojo ceremonijų meistro, kitur iš valdininko, dar kitur iš kario, sukilimo malšintojo. Tačiau kažkodėl mokytieji Kinijos sluoksniai literatūros dievą apgyvendino Grigo ratų žvaigždyne. Dar yra legenda, kuri pasakoja, kad literatūros dievas atsirado iš rašytojo, kuris turėjo iškreiptą veidą. Kai imperatorius jam, kaip geriausiam rašytojui, turėjo įteikti auksinę rožę, pamatęs jo veidą, pasipiktino ir neįteikė. Literatas ėjo prisigirdyti, bet milžiniška jūros žuvis pastatė savo kuprą, kad jis negalėtų paskęsti. Po to šis rašytojas įžengė į dangų ir pasidarė rašytojų užtarėju. Taoistinės krypties kiniečiai filosofai neturi rašto dievo, nes jie neturi nė dievo sąvokos, tačiau ir jie turi literatūros globėją Chang Ya ir iš dėkingumo bei pagarbos jam yra pastatę šventovę.

     Kaip galima pastebėti iš šios trumpos apžvalgos, Kinijos legendų įvairybė net ir literatūros dievo atžvilgiu yra labai didelė. Su vokiečių Odinu šios legendos turi tą bendrą bruožą, kad ir vienur, ir kitur literatūros dievas yra suvokiamas kaip žmogus, išėjęs į dievus. Šios legendos liudija, kad raštas yra kilęs iš žmogaus. Tačiau, antra vertus, reikia pastebėti, kad rašto išradimas yra laikomas aukštu žmogaus dvasios pasireiškimu, kuriam nesivaržoma priskirti dieviškumo bruožų. Tai išreiškiama rašto išradėjo pakėlimu į dievų rangą.

     Pastebėdami rašto religiją taip plačiai pasklidusią žmonijoje, galime neabejoti, kad ir Semitų tautoms daugiau ar mažiau buvo žinoma rašančio dievo samprata. Kitaip tokia idėja, kaip dešimties Dievo įsakymų sąrašas, būtų buvusi neįmanoma samprata, mažių mažiausiai reikalinga įvedamųjų paaiškinimų. Bet Šv. Rašte jų nėra.

4. LIETUVIŠKO VELNIO IR ODINO PANAŠUMAI

     Bruožai, dėl kurių mes siejame Odiną su lietuviškuoju velniu, yra šie. Visų pirma, Odinas yra mirusiųjų dvasių vadas; lietuviškas velnias taip pat domisi tik mirusių žmonių laimėjimu sau. Kitas bruožas, bendras Odinui ir lietuviškajam velniui, yra abiejų rašytinė kultūra. Nors Odinas, kiek žinome, sutarčių raštu su žmonėmis nedaro, tačiau jo ryšys su rašto kilme yra gerai paliudytas.

     Toliau galime pastebėti nemaža smulkesnės reikšmės bruožų, kurie įgalina lietuviško velnio personaže įžvelgti Odiną. Lietuviškas velnias dažnai vadinamas vokietuku arba tiesiog vokiečiu. Apie dviejų vokiškų velnių tarpusavio kovą labai realistiškai pasakoja Lankeliškių legenda iš Vilkaviškio apskrities.

     Vienas žmogus skaldė akmenis ant kapinių pas Lankeliškių bažnyčią. Jau saulė leidusis, bažnyčioje buvęs vinčiavojimas. Tas žmogus žiūriateinaateina didelis vokietys skersai laukus, iš tolo, o kitas vokietys tik atžengia nuo bažnyčios. Pirmasis velnias, pamatęs aną ateinant nuo bažnyčios, susikūprinęs atsitūpė grabėje; bet anas jį rado ir kaip pradės jį mušti; vis su kumščiomis į žandus tranko. Iš pradžios mažai dulkėję, bet kuo tolyn, tuo labyn. Ant galo matei tik dulkių stulpą, bet pačių velniukų jau neregėjai. Gal būt, kad jiedu ėję pagadyti svotbą, bet ir susikovė. (Bas. I, 28 psl., 5 nr.).

     Šiame pasakojime apie du tarp savęs bekovojančius vokiškus velnius mes greičiausiai turime liudijimų tų religinių kovų, kurios vyko Vokiečių kultūroje ir kurios yra vadinamos "Goetterdaemmerung" arba dievų prieblandos vardu.

     Iš Schmidto padarytos Odino religijos apžvalgos matėme, kad šios religijos centras mūsų kaimynystėje buvo ežeras Danijoje. Lietuviški pasakojimai velnią dažnai sieja su žuvimi, šiaip kokiu vandens gyventoju ar jį laiko ežero valdovu.

     Kitą kartą žvejas, bežuklaudamas ežere, nutvėręs tokią žuvį be uodegos; susikapojęs ir susisūdęs. Tik naktį išgirdęs bešaukiant: "Čiuka, čiuka, striukuodege". Velnias, atgjęs po langu, sakąs: "Atiduok kiaulę". Šis, rytui išaušus, nuvežęs ją į ežerą ir suvertęs. (Bas. 1, 29 psl., 9 nr.).

     Šis Šiaulių apylinkės pasakojimas yra labai sutrauktas. Žuvis, kiaulė ir velnias čia be pagrįsto sąryšio sutelkiami krūvon. Bet tautosakoje tokios keistenybės dažnai yra pačios iškalbingiausios, jei randama raktas joms skaityti. Taip dievybės vaizdavimas kiaule buvo paplitęs Keltų kultūroje. Kadangi Odinas yra atėjęs pas Germanus per Keltus, tai jis, nors suprantamas kaip žuvis, yra siejamas ir su kiaule. Bet pasakojimo sukūrimo laikais tiek žuvis, tiek kiaulė jau buvo nustoję savo dieviškos simbolikos ir išvirtę antidieviais, dėl to už lango jiems atstovauja velnias.

     Apie mistinę ežero būtybę kalba Dotamų, Vilkaviškio apskrities, legenda.

     Per Sekmines 1875 m., sako, vienas iš Vidgirių krūmų prūsas nuėjęs per mišias į Dotamų ežerą žuvauti... Vos-ne-vos ištraukęs, žiūrįs, ant meškerės baisiai didelė lydeka. .. Žmona, paėmus peilį, jau ištrauks lydeką iš maišo, aležiūri, o čion iš galvos žuvies pradeda ragai augti, sparnai, o paskui ir uodega. Ir pavirto lydeka į tokią baidyklę, net baisu žiūrėti. Tik plumpt į žemę, pliaukšt, pliaukšt ir palindus po kakaliu... O nuo to laiko tame bute gyvent negalėję baisiai vaidinosi. Paskui, sako, viesula tą trobą nuvertusi. (Bas. I, 29 psl., 10 nr.). ....

     Ši žuvis, kurią taip pat galima laikyti daniško Odino išraiška, yra susieta ne su kiaule, bet su kitais dar platesnės apimties religijų istorijos simboliais, kaip ragai ir sparnai. Ragai yra tam tikro proistorinės religijos tarpsnio, susijusio su pirmine žodžio kultūra, simbolis. O sparnai yra saulės religijos simbolis. Šių dviejų simbolių derinį turime garsiuose Mezopotamijos sparnuotuose gyvuliuose. Mūsų legendos kūrėjas juos sujungia su žuvimi.

     Velnias, kaip ežero gyventojas, pasirodo ir kitame užrašytame pasakojime iš Šiaulių apylinkės.

     Piemuo ant ežero krašto vijęs virvelę; velnias priėjęs ir klausiąs: "Ką tu čion, vaike, dirbi?" Šis atsakęs: "Veju rauklą, rauksiu ežerą, kad nė vienas velnias neišlįstų". Tas velnias sakąs: "Kiek tau reik pinigų, aš tau duosiu, tik nerauk ežero". Tas vaikas sakąs: "Pripilk man skrybėlaitę auksinių, sidabrinių". Velnias: "Na, turėk". To vaiko buvus kiaura skrybėlaitė; sakąs: "Eikiva ant mūsų klojimo stogo". Užlipę, ant skylės padėję, na tas velnias pilt, nėr dar toje skrybėlaitėje ir nėra. Sakąs velnias: "Reik pažiūrėti, kur čia byra". Tas vaikas neleidžiąs, tik sakąs: "Pilk ir pilk". Velnias pripylęs pilną klojimą ir tai dar skrybėlaitės nepripylęs, nes jau pritrūkęs ir pinigų. (Bas. I, 29 psl., 11 nr.).

     Šis velnias tebėra ežero gyventojas, tačiau žmogus jo nelaiko ne tik dievu, bet net nė pavojingu priešu ir lengvai jį apgauna. Tačiau jis turi išlaikęs begalinio turtingumo bruožą, būdingą tikram Dievui.

     Vardiškai mūsų velnio legendas sujungia su Danija Vaižganto užrašyta legenda iš Svėdasų parapijos. Legenda yra labai plati, dėl to čia atpasakojome tik jos turini.

     Dievas išklausė vieno seno karaliaus maldas ir senatvėje jiems davė dukterį. Karalius, norėdamas padaryti ją savo karalystės paveldėtoja, nutarė paslėpti jos vardą ir iš tos paslapties padaryti uždavinį būsimam žentui. Kas atspės jos vardą, tas galės būti jos vyru. Jis dukterį pakrikštijo vardu Danija. Jos vardą žinojo kunigas. Kasdieniniame gyvenime ji buvo vadinama įvairiais kitokiais vardais. Tačiau kunigas neapsižiūrėjęs išdavė jos vardą velniui. Šis prisistatė kandidatu į žentus, atspėdamas jos vardą, tačiau mergaitei jis atrodė pekliškas kipšas.

     Tuo pačiu metu, kai gimė mergaitė, gimė ir kumeliukas, su kuriuo ji labai artimai susidraugavo. Nenorėdama tekėti už pasipiršusio jaunikio, ji nuėjo guostis pas savo mylimą kumeliuką. Jai beverkiant, jis prašneko ir patarė, kad ji prašytų tėvą pagaminti jai auksinį žiedą su jos vardo ir pavardės raidėmis ir atiduotų jai, kaip pasogą, kumeliuką. Kai ji su savo vyru išvažiavo, kumeliukas sekė paskui. Kipšas prašė, kad ji atiduotų jam savo žiedą, nes jis buvo toks sunkus, kad arkliai negalėjo pavežti. Tada ji paprašė, kad jis leistų jai joti ant savo pasoginio žirgo, žadėdama paskui atiduoti žiedą. Kai jis sutiko ir ji užsėdo ant savo žirgo, jis pakilo ligi debesų.

     Toliau pasakojama, kaip karalaitę rado vienas karalaitis, kuris turėjo pamotę. Jis vedė Daniją. Pamotė jauną karalaitę persekiojo panašiai, kaip Uždrausto kambario variantuose (žiūr. mano studiją "Kultūrinės gelmės pasakose", I ir II dalis). Po įvairių pamotės persekiojimų jaunas karalius atrado savo žmoną su vaikais ir laimingai gyveno. O ta šalis, kurioje juodu karaliavo, pasivadino Danija. Ji iki šiai dienai taip tebevadinama. (Bas. II, 103-108 psl., 42 nr.).

     Šioje legendoje Odinas, jeigu jis čia yra vaizduojamas, tai ne šėtonu, kurio bodisi kunigaikštytė, bet arkliu. Aloys Closs, pagrindinis senosios germanų religijos žinovas, Odiną jungia su arklio simboliu. Pasak jo, runų atvaizdai ir raštai labai esmingai jungia Odiną su žirgu. (Die Religion der Germanen, 388 psl.).

     Nebūdamas dar išvirtęs šėtonu, bet gelbėdamas pasakos karalaitei, norinčiai išsivaduoti iš kito transcendentinio veiksnio, šios legendos kumeliukas atidengia prieš mūsų akis ankstesnę Vokiečių dievų kovos fazę. Jis pasako, kaip Danijon atvyko Odino religija, sueidama į taikų sąlytį su anksčiau buvusia moteriškosios teisės religine kultūra.

     Apie žirgą ir raštais besidomintį transcendentinį veiksnį liudija viena Ožkabalių legenda. Pasak jos, buvęs vienas labai gabus mokinys. Jo draugai nuvedė jį karčiamon nugirdyti. Nusigėręs jis išgirdo, kad kamine cypsi. Ten jis rado buteliuką, kuris kabėjo ir tekšėjo kaip laikrodis. Kai jis ištraukė buteliuko kamštį, iš jo iššoko toks ponaitis. Jis pakvietė studentą joti. Išėję laukan, jie rado tokį šyvį pririštą. Jiedu užsėda ir joja. Bejojant vėjas nunešė studentui kepurę. Jis prašė sustoti. Tačiau jo bendrakeleivis atsakė, kad jiedu jau šimtą mylių nujojo nuo tos kepurės. Jiedu dar prieš gaidžius apjojo visą pasaulį ir surinko visas naujienas iš viso svieto; parnešė pundus popierių. Kai velnias norėjo, kad parjojus mokinys lįstų į butelį, šis prašė, kad jam parodytų, kaip lįsti. Kai velniukas įlindo butelin, mokinys jį užkimšo ir vėl pakabino kamine. Kai mokytojas barėsi ant mokinio, kad jis miegojęs karčiamoje, tai šis pasiteisino, kad jis ne miegojęs, bet surinkęs viso pasaulio naujienas. Ir, nuvedęs mokytoją, parodė visą pundą laikraščių. (Bas. I, 35 psl., 19 nr.).

     Šiame pasakojime mes turime sugretintus tris dalykus: arklį, paslaptingai jojamą; buteliuką, reiškiantį stiprius gėrimus; ir rašto kultūrą. Prie stulpo pririštas arklys yra savaiminga religinė sąvoka. Ji yra sutinkama nuo Altajaus kalnų Azijoje iki Vakarų Europos. Religinę simboliką turi ne tik arklys, bet ir stulpas, prie kurio jis yra pririštas. Šis stulpas reiškia pasaulio atramą ar centrą. Su šiuo centru yra sujungtas vėlyvesnis religinis simbolis — žirgas. (Plg. A. Closs 340 psl.). Mūsų atveju, prie šių dviejų religinių simbolių jungiasi dar trečias, būtent — buteliuko gyventojas, kurį tenka sieti su stiprių alkoholinių gėrimų išradėju Odinu. Jojančiųjų susidomėjimas pasaulio žiniomis, išreikštas ne išgirstu ar pasakotu būdu, bet rašytine forma, atitinka Odino raštišką charakteristiką. Kad šie raštai pasakoje yra išvirtę į modernią laikraščių krūvą, tai, be abejo, yra vėlyvas, gal būt, net spaudos draudimo laikų pritaikymas.

     H. J. Schoeps, pacitavęs eiliuotą ištrauką iš sagų apie Odiną, kuris aukojasi sau pačiam, pastebi, kad tai nėra savita Odino laikysena. Jis rašo: "Dievas, kuris aukojasi sau pačiam, tai nedaro žmogaus išgelbėjimui (išganymui). Sąvokos, kaip nuodėmė ir gelbėjimo (išganymo) reikalingumas yra svetimos teutoniškai galvosenai" (ten pat, 104 psl.). Tačiau mes turime lietuviškų legendų, kur velnio aukojimosi už žmogų idėja yra aiškiai išreikšta. Pavyzdžiui, paimkime pasaką iš Sūduvos Kalvarijos apylinkės.

     Vieną kartą važiavo kunigas pas tėvus paviešėti. Važiuoja per tiltą, ugi klauso, kad po tiltu vaitoja žmogus. Kunigas liepia važnyčiai sustoti. Išlipo iš vežimo ir užklausė: "Kas čia?"Aš esmi"."Kas tu?""Aš esmi velnias"."Ko tu čia dejuoji?" Tada velnias ėmė pasakoti: "Kaime N. viena mergina turės šiąnakt kūdikį ir paskui, kai kūdikis užgims, ji jį užsmaugs. Už tai aš turiu atsirgti". Velnias pasakė merginos pavardę, ir kunigas sužinojo, kad tai buvo jo sesuo. Dabar kunigas liepė važnyčiai važiuoti kaip tik arkliai gali bėgti. Pribuvęs pas tėvus, sesers nerado namie. Ji buvo išėjusi įgužynę. "Kur Elzė?"klausė kunigas. "Išėjo į gužynę", atsakė motina. Tada kunigas liepė ją pašaukti. Ir kai tik Elzė spėjo pareiti, tuojau užgimė jai kūdikis, bet nusmaugti ji negalėjo, kadangi patsai kunigas, taipgi motina, ją saugojo. (Bas. II, 66 psl., 22 nr.).

     Šioje legendoje velnias kenčia už žmogų. Atrodo, kad jis kenčia už tai, kad žmogus gimtų. Jeigu jis kenčia, kad žmogus gimtų ir būtų nužudytas, tai nori, kad žmogus jam tektų. Jis labai vertina žmogų, net už jį kentėdamas. Dėl to ir sagos apdainuotas Odinas kenčiąs, kad gautų rašytinės išminties, galėtų būti suprantamas, kaip kenčiąs už žmonijos pažangą.

     Iš Schmidto sužinome, kad Odino religijai buvo būdingi dievų atvaizdai ir fetišistiniai dievų ženklai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jokiu būdu ne kiekviena religija yra palankiai nusiteikusi dievų vaizdavimo atžvilgiu. Yra religijų, kuriose dievybė suvokiama kaip gryna paslaptis, kaip absoliuti neaptariamybė, kuri yra neprieinama jokiam vaizdavimui. Odinas, nors būdamas nakties dievas, yra palankiai nusiteikęs jo vaizdavimo atžvilgiu. Religijose, kuriose dievas yra vaizduojamas, jo paveikslas ne kartą įgauna panašią reikšmę, kaip pats dievas.

     Lietuviškose pasakose mes sutinkame su velnio atvaizdo gaminimu. Giliai dievo vaizdavimo problemą užgriebia Kudirkos Naumiesčio apylinkės legenda. Ji pasakoja apie labai gabų vieno pono vežėją. Po pokylio ponas davė jam degtinės, o paskui liepė nupiešti velnią.

     Nusiminęs vieną sykį savo stubelytėje sėdėdamas vežėjas nuliūdęs mislijo apie velnio esybę, kurį tas ponas liepė nupiešti. Taip jam besirūpinant, ir prašneko po pečiuku. "Žmogeli, jeigu tave bėda spiria, ir ponas nori mane pamatyti, tai tu labai nenusimink. Atsinešk pono didelį arkužą popieros ir trejopos kreidos: juodos, raudonos ir žalios. Tada aš tau pamažėli pasirodysiu, ir tu mane po truputį galėsi nupiešti, ir nupiešęs, kai rodysi tam išdykusiam ponui, dabok, kad daugiau niekas nepamatytų. Tu pats gali manęs visai nebijoti. Aš tau nieko nedarysiu, nes tu man gali kartais būti dideliu draugu, o mums, velniams, ant svieto draugai dideliai reikalingi.

     Vežėjas tada pradėjo piešti velnią, kuris rodėsi jam ne išsyk, bet dalimis. Užbaigęs piešinį, vežėjas vis atsisakinėjo ponui jį parodyti, o šis vis prašė. Pagaliau vieno pokylio metu sutiko parodyti. Įsivedė tą savo poną į atskirą kambarį, duris pridarė, savo poną pasodino ant kėdės ir prieš jį ištiesė tą popierą, ant kurios buvo nupieštas velnias. Ponas, tai pamatęs, susirietė, išsitiesė, suriko, žiobtelėjo, kinkas pakratė, akys, kaip kukuliai, iššoko į viršų. Tame tarpe velnias pripuolęs sprandą nusuko, dūšią išėmęs su kanabėku įkirto ir nusirabazdino į peklą. Kiti ponai, ką žiūrėjo pro plyšį, apjako, o katrie nepritapo žiūrėti, tuos žieminis šiurpas papurtė. (Bas. II, 96 psl., 38 nr.).

     Šiame pasakojime mes turime klausytojų nuotaikoms pritaikintą sensaciją, tačiau su savita teologine galvosena. Jeigu išsilaisvintume iš visos tos vaizdingos velniavos, pastebėtume, kad šio pasakojimo pagrinde yra galvosena, sakanti, jog transcendentinio veiksnio atvaizdas turi, jei ir ne tą pačią galią, tai bent panašią kaip religinis veiksnys. Religinio veiksnio atvaizdo problema žmonijos proistorėje ir net istorijoje turi labai daug vietos. Čia mes sutinkame įvairiausių formų, išsitęsusių nuo atvaizdų sudievinimo iki draudimo dievybę vaizduoti. Dėl to buvo ne tik diskutuojama, bet ir kariaujama.

     Su religinio veiksnio vaizdavimo klausimu glaudžiai siejasi kitas labai platus žmonijos įsitikinimas, kad žmogus, pamatęs Dievą, negali likti gyvas žemėje. Jeigu atvaizdas turi dievybės galią, tai iš to seka, kad žmogus, jį išvydęs, negali toliau pasilikti šiame gyvenime. Žemiškasis gyvenimas jam nustoja savo prasmės, jis suskyla, ir kūnas nukrinta kaip lukštas. Tai šiame pasakojime ir pavaizduota pono, pamačiusio velnio atvaizdą, mirtimi. O jeigu kieno Dievo regėjimas nebuvo pilnutinis, kaip šio pokylio dalyvių, jie bent apanka. Šia proga galime prisiminti apaštalo Povilo apakimą pakeliui į Damaską. Taigi velnio atvaizdas, kuris yra toks veiksmingas šiame pasakojime, neabejotinai liudija savitą religinę galvoseną, kuri čia jau yra suparodijuota. Šio pasakojimo vežėjas nėra praradęs savo rimtos teologinės galvosenos. Pasakojimo pradžioje matome jį intensyviai mąstantį apie tai, kas yra transcendentinis veiksnys, prieš pradedant jį piešti. Šis vežėjas savo ruožtu gal yra liekana tų mitologinių važiuotojų, tiek indų, tiek graikų mitologijoje, kurie vėliau patys išvirto dievybėmis.

     Galvosena, kad transcendentinio veiksnio atvaizdas turi panašią galią, kaip pats veiksnys, yra gimininga tai galvosenai, kuri įvairiems daiktams priskiria dievišką galią ir kuri vadinama fetišizmu. Odino religija buvo artima šioms abiem galvosenoms. Ji kultivavo ir atvaizdus, ir simbolinius ženklus.

     Suimant kartu įvairias lietuviško velnio charakteristikas, aiškėja jo giminingumas su Odinu. Visų pirma dažnai lietuviškas velnias vadinamas vokiečiu ar vokietuku. Velnias, vaizduojamas kaip ežero valdovas, gerai atitinka Odiną, kaip ežero gyventoją Danijoje. Vaižganto užrašyta legenda sieja Danijos vardą su moteria, kuri buvo žirgo gelbstima. Lietuviškose pasakose ne retai velnias yra atpažįstamas iš jo arklio kanopų. Lietuviško velnio alkoholizmas turi savo pateisinimą tik Odino stipriųjų alkoholinių gėrimų išradime. Pagaliau kenčiantis lietuviško velnio pobūdis papildo ir paaiškina, ką iš tikrųjų reiškia normanų legenda apie Odiną, kenčiantį ant medžio. Tiek Odinas, tiek lietuviškas velnias yra raštingi. Pagaliau, nepaisant savo naktinio pobūdžio, Odinas yra vaizduojamas dievas. Lietuviškoje legendoje mes taip pat turime velnio vaizdavimą.

Turint visas šias charakteristikas prieš akis, nekyla abejojimo, kad Odinas yra vienas iš pačių pagrindinių velnio įkvėpėjų lietuvių legendose.