Rasa Lukoševičiūtė
Artėjant Kalėdoms, Kristaus gimimo šventei, neišvengiamai kyla klausimai: kokiame stovyje yra mano tikėjimas? ar šių dienų visuomenė tiki Dievą? jaunimas - religija - tikėjimas; ar tai nutolusios ir nebesiderinančios sąvokos? Šiame straipsnyje stabtelsiu ties paskutiniuoju klausimu ir pažvelgsiu artimiau, kaip šių laikų jaunimas supranta tikėjimą ir kaip žiūri į Dievą, Bažnyčią, religiją... Stengdamasi apriboti pasirinktą temą, kreipiu didesnį dėmesį į lietuvių jaunimą ir jo religines pažiūras.
Šis šimtmetis ir jo rašytojai, psichologai bei filosofai yra atkreipę didesnį ir objektyvesnį dėmesį į religijos ir aplamai tikėjimo klausimus. Alfred Adler savo knygoje "What life should mean to you" įdomiai nusako pirmąją ir pagrindinę žmogaus religijos prasmę bei reikšmę. Žmonijos seniausias troškimas yra susidomėjimas vieno individo kitu, vienos visuomenės grupės kita. Tai tik per šį procesą žmogus pajėgė tobulėti ir puoselėti savo asmenybę. Religija visada buvo geras įrankis pasiekti šiam tikslui. Pirmiausia dėl to, kad jos simboliai vis būrė žmones į bendrą garbinimą, maldą, tikėjimą ir tokiu būdu nustatė žmogaus priklausomumą, nes jos pačios pagrindinis tikslas buvo ir tebėra bendras žmonijos gėris.
Alvin Toffler savo po visą pasaulį paplitusioje knygoje "Future Shock" pareiškia, kad religinės institucijos (bažnyčios, parapijos ir jų komitetai) visada sudarė naujam ateiviui sąlygas susipažinti su kitais ir užmegzti pirmuosius ryšius su savo aplinka. Bet jis taip pat pabrėžia, kad religija ir kitos giliausios žmonijos šaknys, kaip tauta, visuomenė, šeima, profesija, nebeturi tvirtumo šiame per greitai besikeičiančiame pasaulyje. Žmogus, jausdamas nepastovumą, nenusistovėjimą, ieško kitokių gyvenimo inkarų, kad pajėgtų geriau ir tvirčiau integruotis šio gyvenimo nuolat besikeičiančiose sąlygose.
Ribodamiesi šių autorių citatomis, žvelkime į labai konkrečią problemą — lietuvių jaunimo atsitolinimą nuo tikėjimo, religijos, bažnyčios. Kodėl religinio pobūdžio lietuvių jaunimo organizacijų eilės mažėja? Kodėl nematyti jaunų veidų bažnyčios suoluose? Kodėl parapijos komitetų narių amžiaus vidurkis labai aukštas? Kodėl nebėra pašaukimų į kunigus ar vienuolius? Šie susirūpinimai liečia ne vien lietuvių išeiviją. Visas pasaulis išgyvena šią krizę. Tačiau mums, lietuviams, parapijos buvo ir yra pagrindinis lietuvybės išlaikymo įrankis. Parapija lietuvybei yra lygiai tiek svarbi, kiek visuomenė individui ar individas visuomenei.
Nemėgindama atsakyti į šiuos klausimus, o teieškodama paaiškinimų, norėčiau išreikšti tris asmeniškas nuomones.
1. Jaunuomenė visada buvo ir yra charakterizuojama avangardistiniais galvojimais ir veiksmais. Galima sakyti, kad jaunimas yra ne tik praeities vertybių tęstinumas, bet ir ateities spalvos. Norėdamas atlikti šias pareigas, jaunimas kartais naudoja labai aštrias priemones ir todėl lengvai pereina nuo juodo į baltą ir nuo balto į juodą. Religija senais laikais buvo "šventas" dalykas. Tų laikų visuomenės vertybės buvo visiškai skirtingos nuo tų, kurias skelbia mūsų dienų jaunoji visuomenė. Pagal Toffler, mes esame paveikti šio gyvenimo per greitai besikeičiančių sąlygų ir, baimės bei nežinios jausmų apimti, ieškome naujų šaknų, kurios ne būtinai turi moralinę ar psichologinę bazę, o dažnai net atsiduoda momentaliai veikiančiu vaistų skoniu (pinigai, gera ekonominė ir socialinė padėtis ir t.t.).
2- Šalia šio fakto, dabartinė Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimo generacija ar bent jos dauguma tebeturi atsakyti į labai svarbų klausimą: kas aš esu? Šio klausimo atsakymo suradimas dar pasunkėja, kai prisideda antras klausimas: kam man reikia lietuvių parapijos ar lietuvių dvasiškių, kurie yra toli nuo mano namų, kai aš galiu universitete, darbovietėje ar kaimyninėje bažnyčioje gauti reikalingą pagalbą ar patarimą? Taigi jaunam lietuviui neužtenka nuspręsti, ar jis tiki Dievą ar ne, ar jis praktikuoja ar ne; jam dar reikia nutarti, kur ir kokia kalba jis išreikš savo tikėjimą!
3. Per paskutiniuosius penkerius metus pastebime skirtingą tikėjimo bangą katalikų religijoje: atsirado visokie "Jesus Freaks", charizmatikų grupės ir t.t. Ši banga turi didelės įtakos lietuvių religinei veiklai: ateitininkų organizacija ir didelis skaičius vienuolių vykdo didelę charizmatikų programos dalį. Šį faktą galima išaiškinti dviem būdais, vadovaujantis autorių citatomis: gal grįžimas prie senovės konkrečiais simboliais ir akivaizdinėm išraiškom, siekiant Dievo garbinimo, priartins prie religijos nuo jos atitolusią visuomenę. Bet, antra vertus, kyla labai abejotinas klausimas: kaip žmogus pajėgia "senoviškais" būdais pritapti prie nepaprastai greitai besikeičiančio komplikuoto modernaus gyvenimo? Ar jis nerizikuoja vienu momentu visiškai pasimesti?
Vienas klausimas kelia kitą, ir atrodo, kad nerandame atsakymo tokiam esminiam lietuvybės klausimui. Tačiau aš manau, kad vienas dalykas yra aiškus. Tiek lietuvių jaunuolių, tiek viso jaunimo religinė pažiūra nesiderina su visuomenėje egzistuojančiomis religinėmis institucijomis. Su dideliu susirūpinimu ir abejojimu galvoju, kad kada nors kur nors sugriuvo tiltas, kuris jungė žmoniją su bažnyčia ir nepajėgė išlaikyti to paties greičio. Bet kas sudaro tą ryšį-tiltą, jei ne patys žmonės ir jų įsipareigojimai?
P.S. Būtų gera, kad skaitytojai reaguotų į šias mintis ir pasakytų savo nuomones bei nusiteikimus.
• Santa Fe, N.M., arkiv. R.F. Sanchez pareiškė, kad JAV mažumos, siekdamos teisingumo ir laisvės, nori trijų dalykų: kad jie būtų priimami tokie, kokie yra; kad jiems padėtų patiems kurti savo likimą, su Dievo pagalba dalyvaujant žmonijos pažangoje; kad jie būtų išklausyti ir jų reikalai sulauktų patenkinamo sprendimo.
• Katalikų Bažnyčia Afrikoje per 15 m. žymiai paaugo Kenijoje, Malawi, Tanzanijoje, Ugandoje ir Zambijoje. Katalikų skaičius iš 5 mil. paugo iki 11 mil. Vyksta Bažnyčios afrikėjimas, nemažinant ištikimumo Bažnyčiai.
• Pasaulyje yra 705 mil. katalikų, kaip skelbia paskutinės žinios iš Vatikano. Katalikai sudaro 18,3% viso pasaulio gyventojų, kurių priaugo iki 3.870 milijonų. Kunigų visame pasaulyje yra 410.000, vyrų ir moterų vienuolių 1.055.000; paskutiniu metu padaugėjo pasauliečių diakonų skaičius.
• JAV Katalikų labdara 1975 m. padėjo 26.104 kūdikio susilaukusioms netekėjusioms motinoms. Iš jų 6.103 atidavė kūdikius įsūnyti, bet dauguma pasiliko auginti pačios.
• Katalikų, stačiatikių ir protestantų teologai iš Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos sudarė Trečiojo pasaulio teologų sąjungą.