(Gertrūdos von Le Fort eilėraščiai)

TOLIMAS KAPAS

Padangėm skrenda paukščiai —
O, kad su jais galėčiau lėkt!
Suklupt prie kapo motinos,
Kuris paliko taip toli;

Gėlių padėti puokštę
Ant kapo, rymančio liūdnai,
Bailiu žvilgsniu paklausti,
Ar kryžius dar tebėr tenai.

Gal būt, ir namas dingęs,
Kur meiliai triūsė ji kadai —
Ar ji berastum tarp griuvėsių,
Sutikusių tave šaltai?

Gal viskas, viskas dingo,
Ką ji globojo širdimi,
Ir gal tenai aplinkui
Jau skamba žodžiai svetimi?

Regiu, rateli šoka
Vaikų būrys prie kapinių.
Jie svetimi, ir kaip juos
Sutikt galėčiau su šypsniu.

Turėčiau jų gal neapkęsti,
Nepaisančių kapų rimties,
Bet ji, žinau, neskųstų
Ir jiems parodyti širdies.

O, kad galėčiau išsiverkti
Jai dėl tėvynės prarastos,
Glaust savo karštą ranką
Prie jos švelnios, kad ir šaltos;

Jos meilėje paslėpti,
Ką sutinku čia atšiauraus,
Be meilės motiną kiekvieną
Prie jos meilios širdies priglaust.

MŪSŲ ŽVAKĖS ŠVIES KŪRĖJO RANKOJ

Leisk ir man sutemti,
Kai visur tamsu,
Kai vidurnakti pasauly
Visame išmuš;

Kai nukris paveikslai,
Salės tuščios liks —
Į didingus rūmus
Šiurpios vilnys tikš.

Negi besipuošiu
Kaip į vestuves?
Jau geriau į tamsų
Slėnį lenksiuos aš;

Į tą šiurpią gelmę,
Į nuogas vilnis.
Gal kaip motiną gi
Jos mane priims.

Nors mūs žvakės blėsta
Tamsoje nakties,
Jos žvaigždžių Kūrėjo
Rankoje vėl švies.

TOKIA TYLA APLANKO KARTAIS

Tokia tyla aplanko kartais,
Jog dingsta joj visi garsai,
Ir apsuptas slaptingos galios
Pasijauti tada patsai.

Ir tebevirpant dar sekundėm,
Regi — pasaulis sapnas tik!
Ir skęstant valandoms i tolius,
Kaip viskas artima išsyk.

Einu tavin tada be žingsnių
Seniai jau užmirštu taku,
Netemdo prašymai, leidimai
Man tų palaimintų laukų.

Tau savo širdį dovanojau,
Seniai jau. tavo buvo ji,
Tu lyg šviesa, gyvybe
Gilia naktim mane supi.

Ir širdį plėšę mano kančios,
Kai buvo tuščia ir nyku,
Pro laiko langus man parodė,
Kas liko amžinai brangu.

DIEVO SUŽADĖTINĖ

Jei galėčiau suprasti,
Ką jauste tik jaučiu:
Ar ši žemiška meilė
Tur dangaus paslapčių?
Kur yra šitos meilės
Paslaptinga šviesa?
Ar jaunosios vainiką
Rodo erdvė visa?

Ar tu, žeme geroji,
Mergautinė žvaigždė,
Savo Viešpačiui trokšti
Palaimingai spindėt?

Argi tu nusileisi,
Dulkėmis paversta
Ar gal vėl prisikelsi,
Viešpaties pamilta?

Vertė A. TYRUOLIS

     GERTRŪDA VON LE FORT (1876-1971), nuo kurios gimimo neseniai suėjo 100 metų, yra viena iš žymesniųjų dabarties vokiečių katalikų rašytojų. Ji priklauso tai pačiai Vakarų Europos krikščioniškųjų rašytojų grupei, kaip Bernanos, Undset, Handel-Mazzetti, Thompson, Belloc, Claudel, Greene. Savo kilme ir dvasine evoliucija ji yra viena iš tų naujųjų laikų rašytojų, kurie paguodos mūsų laikams ieško krikščioniškosios vienybės praeityje. Gimusi 1876 m. Mindene (Vak. Vokietijoj) prancūzų hugenotų šeimoj, paveldėjo baronesės titulą, bet kaip rašytoja jo nevartojo, nors privačiame gyvenime ir pasilaikė. Persikeldami į Vokietiją, kai kurie tų hugenotų buvo patekę ir į Prūsų Lietuvą, ir Donelaitis mini juos savo "Metuose". Vienas iš Gertrūdos protėvių buvęs Petro Didžiojo patarėjas ir admirolas. Berlyne Gertrūda von Le Fort studijavo istoriją, filosofiją ir teologiją. 1925 m. Romoj perėjo į katalikybę. Ilgesnį laiką gyveno Baierbrunno pily, Bavarijoj, vėliau Šveicarijoj ir pagaliau Oberstdorfe, Alpių kalnų papėdėj. Nacių laikus praleido Vokietijoj, bet režimui nesitaikstė. Po atsivertimo išimtinai atsidėjo literatūrinei kūrybai. Nors sveikatos buvo trapios, bet išgyveno gana ilgą amžių: ją palaikė dvasinė pusiausvyra, nepalaužiamas tikėjimas ir giedras optimizmas. Daugiausia rašė beletristinių veikalų, bet žinoma ir kaip poetė, ypač "Himnais Bažnyčiai", kur ekstatiniu, psalminiu stiliumi apgieda Bažnyčios metų laikus. Kritikai tuos himnus gretina su geriausiais prancūzų Claudelio kūriniais. "Himnuose Vokietijai" išreikšta mintis, kad tautos, kurios pasiduos dieviškajai valdžiai ir grįš į jos prieglobstį, bus išgelbėtos. Tais himnais poetė norėjo įspėti nacistinį režimą, kuris ir susilaukė numatyto likimo. Iš Le Fort prozinių veikalų žinomi šie: "Veronikos skara", kur pavaizduotas perėjimas į katalikybę, "Popiežius iš geto", kur parodyta kova tarp Kristaus in Antikristo, "Magdeburgo vestuvės" su panašia tematika, "Paskutinioji prie ešafoto", kur matom, kaip silpnume sutriumfuoja nežemiška galybė. Ateistinę propaganda, motinos meilę ir atlaidumą vaizduoja pasakojimai: "Prie dangaus vartų", "Jūros teismas", "Aukso liepsna", "Piloto žmona" ir kt. Nemaža savo raštų Le Fort skyrė moters problemai spręsti, pvz. "Amžinoji moteris", filosofinio pobūdžio knyga, kur vystoma P. Claudelio mintis, kad "kunigas yra vyras, o moteriai skirta aukotis" (ar dabartinė "emancipacija" nugalės šių poetų-filosofų nusistatymą?). Ten dar pažymėta, kad tuščias tėra bandymas atpirkti save pačiam, pvz. per mokslą, meną ir pan. Bet moters rolė pasaulio gelbėjimo procese esanti neribota, nes ji stovi kur kas arčiau dieviškosios kūrybos plano. Praeito karo pabaigoj Le Fort yra parašiusi eiles tremtiniams, pavadintas "Be tėvynės", kur išreikštas daug kam žinomas likimas. Nors su lietuviais Gertrūda von Le Fort ir nėra daug bendra turėjusi, nebent gal vienas kitas galėjo ją aplankyti Oberstdorfe, vykstant į kalnus, bet šių eilių vertėjo pasveikinta jos 90 gimtadienio proga linkėjo lietuviams ištvermės ir sėkmės. Didesnių jos kūrinių į lietuvių kalbą nėra išversta, išskyrus keletą ištraukų, ypač iš jos poezijos. Kaip rašytoja ji ypač mėgstama jaunimo (daugiausia skaitoma knyga ''Paskutinioji prie ešafoto"), ir mėgstama ne tiek pačių vokiečių, kiek amerikiečių jaunimo, kulio tarpe ji gan populiari.

A. T.