("Laiškų Lietuviams" konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

Viktoras Nakas

     Pereitą vasarą besilankant svetimame mieste, man teko su pažįstamais nueiti į tos kolonijos lietuvių bažnyčią. Kažin kodėl su nerimu išklausiau šv. mišias. Bandžiau spręsti, ar man trukdo vasaros karštis, ar kunigas nuobodžiai pamokslauja, ar buvau per mažai miegojęs, bet negalėjau išspręsti. Tiktai kai mišios pasibaigė, ir visi išsibarstėme iš aptemdytos bažnytėlės į saulę, supratau, kas man kliudė. Aš buvau vienintelis toje bažnyčioje jaunesnis kaip 40 metų amžiaus. Žinoma, buvo vasaros laikotarpis, kai vaikai atostogauja su savo tėvais ar jaunimas yra stovyklose. Bet vis dėlto bažnyčioje nebuvimas nė vieno jaunuolio mane gerokai nustebino.

     Neabejoju, kad mūsų tėvai seniai pastebėjo jaunimo nesilankymą bažnyčioje ir kad mano patirtis tą vasaros sekmadienį jiems nėra jokia naujiena. Galiu įsivaizduoti, kad ne vienas skaitytojas, skaitydamas šį straipsnį, galvoja: "Tas jaunuolis neapdairus, jeigu jis tik šią vasarą pamatė, kad jo draugai nelanko bažnyčių". Tėvams labai svarbu, kad jų vaikai su jais kas sekmadienį aplankytų Dievo namus. Anksčiau žinojau, kad jaunimas bažnyčių nelanko, bet tai nebuvo ir nėra nei man, nei mano bendraamžiams sukrečiantis ar pyktį keliantis dalykas. Mes nepergyvename tos problemos taip, kaip mūsų tėvai. Aš kiekvieną savo draugą skatinu, kad sekmadieniais eitų į bažnyčią, taip pat norėčiau, kad ir mano vaikai taip darytų. Juos skatinčiau bažnyčią lankyti švelniai, pozityviai, ne grasindamas pragaru. Spėju, kad tipiško jaunuolio nuomonė šiuo reikalu panaši į mano, tik gal kiek liberalesnė.

     Čia noriu pastebėti, kad, kalbėdamas apie jaunimą, turiu mintyje ne tik lietuvių, bet ir visą Šiaurės Amerikos jaunimą. Bet kadangi šio rašinio pagrindinis dėmesys skiriamas lietuviams ir daugumas lietuvių išeivių bent ant popieriaus yra katalikai, tai, vartodamas žodžius "Bažnyčia" ir "religija", turiu omenyje Katalikų Bažnyčią ir katalikų religiją. Ar jaunimas tolsta nuo religijos? Neabejotinai! Religinės apeigos jam yra nuobodus, bereikšmis ritualas. Tie, kurie galvoja, kad nelankąs bažnyčios jaunimas yra pamišęs, labai klysta. Tiesa, yra daug tokių, kurie bažnyčios nelanko todėl, kad jiems religija visiškai nerūpi, jie svyruoja tarp agnosticizmo ir ateizmo. Kitą didelį pamaldų nelankančio jaunimo nuošimtį sudaro tie, kurie ceremonijose neranda dvasinio peno, kokio jie ieško, tad ir nemato prasmės kas sekmadienį gaišinti laiką. Pastaroji grupė tiki Dievą, bet lankyti bažnyčią tik dėl to, kad atšipintum aštrius žmonių liežuvius, jiems atrodo didžiausias veidmainiškumas. Jų moralė neleidžia taip elgtis. Nors aš su tokių jaunuolių pažiūromis nesutinku, bet juos suprantu ir gerbiu. Yra nuvalkiotas pasakymas, kad daug nelankančių bažnyčias yra didesni krikščionys už nuolat lankančius, bet vis dėlto jame yra daug tiesos.

     Kodėl jaunimas tolsta nuo organizuotos religijos? Viena svarbiausių priežasčių yra netobulumai organizuotoje Bažnyčioje. Prisipažįstu, kad nedaug težinau apie II Vatikano susirinkimo nutarimus. Bet ir kiti jaunuoliai, kurių vardu čia noriu kalbėti, nedaug apie tai žino. Jaunimas jaučia, kad Bažnyčia yra bent vienu šimtmečiu atsilikusi. Vatikano susirinkimas, kiek mes apie jį žinome, buvo tikras Bažnyčios progresas pereitame dešimtmetyje, bet dabar jis liko tik gražus pavyzdys, kurio nebesekame, jis liko tik progreso simbolis. Jaunimui patinka, kad Jonas XXIII apsnūdusį Bažnyčios gyvenimą pradėjo stumti pirmyn, bet dėl ko su jo mirtimi viskas vėl sustojo? Jaunimas mano, kad dabartinis popiežius niekur jo neveda ir jokių aiškių gairių nenurodo.

     Nemanykite, kad jaunimas yra nusivylęs organizuota Bažnyčia tik dėl to, kad nemato daugiau kokių nors liturginių pakeitimų. Jis nemažai piktinasi ir Bažnyčios materialistine puse. Jis mano, kad Bažnyčia turi per daug turtų, kuriais galėtų daugiau padėti vargšams ir alkaniems. Atrodo, kad Bažnyčios pareigūnai per daug tyli, kai tikintieji kenčia Lietuvoje ir kitose šalyse. Žvelgiant į mums dar artimesnį išeivijos gyvenimą, galima matyti, kad tos pačios Bažnyčios "airišių mafija" neleidžia lietuvių parapijom pasirinkti tinkamiausių kunigų, nes tai yra prieš jų "politinius tikslus". Jaunimas visus šiuos dalykus jautriai pergyvena ir tolsta nuo Bažnyčios, matydamas šiuos netobulumus.

     Jeigu jaunimas nenori pripažinti organizuotos religijos, tai ar jis pripažįsta neorganizuotą? Taip. Neorganizuotos religijos sekėjų yra du tipai: 1. tie, kurie, atmesdami ritualines apeigas, pripažįsta Bažnyčios tikėjimo mokslo teisingumą ir juo daugiau ar mažiau seka; 2. tie, kurie stengiasi susikurti savo dievą per kitus kultus, per naujas religijas ar per savo asmenišką transcendentalizmą. Su neorganizuota religija yra ta problema, kad jaunuolis, atmesdamas tėvų religijos organizuotumą, lengvai gali savo mintyse klaidingai jungti organizuotumą su socialine atsakomybe ir neorganizuotumą su atleidimu nuo socialinės atsakomybės. Kitaip sakant, jaunuolis, kuris nebelanko bažnyčios, nors jis save skelbia kataliku ar šiaip tikinčiu, labai dažnai atitolsta nuo religinės bendruomenės. Per atitolimą jo asmeniška religija leidžia jam būti atsakingu tiktai už save, o ne už visus savo brolius.

     Kad daugumas šiandieninio jaunimo užmiršo savo krikščionišką socialinę atsakomybę, padėjo man suprasti vieno kunigo įspūdingas pamokslas. (Matot, kaip apsimoka eiti į bažnyčią!) Šis jaunas kunigas kalbėjo apie pirmapradę nuodėmę. Jis paaiškino, kad Indijos badas, Vietnamo karas ir visos kitos masinės socialinės blogybės yra mūsų pirmapradė nuodėmė. Kad tokie neigiami dalykai, kaip badas ir karas, egzistuoja, tai nėra kurio nors vieno žmogaus ar vienos žmonių grupės kaltė. Mes visi esame kalti dėl tokio gyvenimo ir dėl tokių įvykių. Kiekvienas krikščionis privalo tai nuodėmei, tai yra visoms socialinėms blogybėms, priešintis.

     Išklausęs šio pamokslo, save paklausiau, kiek mano kolegos stengiasi atpirkti savo pirmapradę nuodėmę. Mano mintys užkliuvo už Vietnamo karo. Kai šio šimtmečio šešiasdešimtmetyje vyko protestai JAV-se prieš Vietnamo karą, tai mes, lietuviai, gal nepastebėjome, kad buvo jaunimo nuoširdus noras Vietname sustabdyti žudynes. Norėdamas atpirkti savo pirmapradę nuodėmę, jaunimas aktyviai reagavo į savo krikščioniškas pareigas. Neneigiu, kad jo elgesys kartais buvo naivus, bet vis dėlto jaunimas tada jautė savo socialinę atsakomybę. Šiandien daugumas jaunimo tyli ne todėl, kad nebėra socialinių blogybių, prieš kurias krikščioniui reikia protestuoti, bet todėl, kad jis yra paskendęs savo individualiame pasaulyje. Daugumas jaunimo pasitraukė iš Bažnyčios, nes joje mato įvairių blogybių, bet vis tiek ji tvirtai yra pasisakiusi už plataus mąsto humanistinį veikimą.

     Lietuviui jaunuoliui tvirtinti, jog jis atsisako savo socialinių pareigų todėl, kad nusivylęs Bažnyčia, yra menkas pasiteisinimas, ypač pagalvojus apie mūsų puikias jaunimo organizacijas. Jeigu jaunuolis mano, kad Bažnyčia jo neveda, tai skautai ir ateitininkai su savo šūkiais "Dievui, Tėvynei, Artimui" ir "Visa atnaujinti Kristuje" savo veikla ir ideologija aiškiai jam nurodo, kokia tur būti jo gyvenimo misija. Ateitininkija ir skautija ugdo savo narius, kad jie būtų aktyvūs pasaulio piliečiai. Jų pareiga yra kovoti prieš tą pirmapradę nuodėmę ir išjudinti iškreipto individualizmo religijos sekėjus, kurie vietoj šūkio "Visa atnaujinti Kristuje", atrodo, turi kitą šūkį: "Savyje, tik savyje atnaujinti Kristų".

     Šios dvi organizacijos jau daug metų sėkmingai papildo Bažnyčios jaunimo vedlio rolę. Tačiau net ir su šiuo papildymu didelis jaunimo skaičius tebekuria savo asmenišką religiją. Tai rodo, kad "bloga" Bažnyčia nėra vienintelė jaunimo atitolinimo nuo bendruomenės — organizuotos religijos — priežastis. Jeigu Bažnyčia ir būtų moderni, užjaučianti, tokia, kokios jaunimas nori, tai vis tiek yra trys pagrindiniai veiksniai, kurie vestų lietuvių jaunimą prie iškreipto individualizmo.

     Pirmasis veiksnys yra nuolatinis tėvų spaudimas nesirūpinti pasaulio problemomis, nes lietuvių problemos yra pirmasis ir paskutinis mūsų rūpestis. Tavo brolis yra lietuvis, o ne negras, ne indas, ne rusas. Jaunimas pasiduoda tokiam įkalbėjimui ir, nebandydamas suprasti nelietuvių problemų, lieka provincialus, siauros pasaulėžiūros. Dirbant vien lietuviškam labui ir nejaučiant jokio platesnio susidomėjimo pasaulio problemomis, jam pasidaro lengviau po kurio laiko suabejoti ir lietuviškų socialinių pareigų reikalingumu. Padėjęs siauro nacionalizmo pamatus, jis gali lengviau ant jų statyti savo individualizmą. Tačiau jokiu būdu jis negali statyti krikščioniško humanizmo, nes tai per sunku ir per platu silpniems nacionalizmo pamatams.

     Antras veiksnys, kuris religijos atžvilgiu negatyviai paveikia ne tik jaunimą, bet ir kitus, yra nuostabi šių laikų technologija. Iš vienos pusės, matydami pozityvius technologijos pasiekimus, manome, kad technologija gali viską pasiekti. Manome, kad jeigu technologija gali į mėnulį žmogų pasiųsti, tai tikrai gali ir badą pasaulyje sustabdyti. Tad mums nereikia sielotis pasaulio badaujančiais. Technologija virsta socialinių problemų sprendimo dievu. Iš kitos pusės, technologija mus baugina, nes filmu, televizija ir spauda ji visą pasaulį ir viso pasaulio milžiniškas problemas atneša į mūsų namus. Rezultatas yra toks, kad pirmuoju atveju technologija pasitikintis žmogus laimingai garbina savo asmeniškų reikalų dievą, nes nebėra socialinės atsakomybės; o antruoju atveju technologijos nugąsdintas žmogus bėga pas savo dievą pasislėpti nuo baisaus pasaulio. Taigi technologija traukia mus nuo organizuotos religijos ir su ja susijusios atsakomybės.

     Trečias ir, be abejo, svarbiausias veiksnys jaunimo atitolinimo nuo organizuotos religijos ir aplamai nuo bet kokios religijos yra jo egoizmas. Šis veiksnys yra svarbiausias dėl to, kad jo galybė šiais laikais auga. Per paskutiniuosius 15 metų jaunimas įsigijęs daugiau laisvės, ja tiesiog pasigėrė ir todėl šiandien serga egoizmo liga. Gyventi taip, kaip Bažnyčia nurodo, reikia per didelio pasiaukojimo, yra nepatogu ir suvaržo laisvę. Jaunuolis nori taip susitvarkyti, kad jam gyvenime būtų kuo lengviau. Jis nusprendžia: kadangi save keisti per sunku, tai verčiau pakeisiu religiją. Jo nepaprastas egoizmas leidžia jam be jokio sąžinės graužimo nusilipdyti molinį dievą. Tas dievas palaimina viską, kas žmogeliui patinka, ir draudžia tik tai, kas jam nepatogu. Vienas tų nepatogių dalykų yra jausti atsakomybę už savo brolį. Tiesa, toje naujoje religijoje jaunuolis dar myli savo dievą visa širdimi (iš dalies todėl, kad tas dievas yra jis pats), bet tikrojo Dievo didysis įsakymas "mylėk savo artimą, kaip pats save" jam nebegalioja. Čia ir slypi visas neorganizuotos religijos pavojus. Aišku, būtų absurdas tokią religiją vadinti krikščioniška.

     Kokia mūsų jaunuomenės ateitis religiniame pasaulyje? Rimtai abejoju, kad netolimoje ateityje jaunimas grįžtų prie organizuotos religijos. Tam tikslui pasiekti reikėtų kai kurių bažnytinių reformų. Vis dėlto reikia manyti, kad mūsų hedonistinės laisvės išraiška baigia pasiekti savo ribą. Jaunimas, nusibodęs pats sau su ta laisve, ieškos ko nors kito. Tikėkime, kad, nieko geresnio nesuradęs, jis grįš prie krikščioniškojo humanizmo.

REDAKCIJOS PRIERAŠAS.

      Šis straipsnis parodo didelės dabartinio jaunimo dalies galvoseną religijos atžvilgiu. Žinoma, ne visi su visomis čia pateiktomis mintimis sutiks. Būtų malonu, kad ir kiti, ypač jaunimas, šias mintis pakritikuotų, papildytų ar, reikalui esant, pataisytų. Redakcija tuo tarpu savo nuomonės nepareiškia. Dar netrukus spausdinsime ir kitą panašų straipsnj. Po bus galima pakalbėti apie kai kurias išvadas.