JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Birželis Lietuvoje buvo vienas gražiausių ir maloniausių mėnesių. Tai buvo pavasario pabaiga ir vasaros pradžia. Darželiai ir pievos mirgėjo įvairiausiomis gėlėmis. Malonus jis buvo ypač jaunimui, nes apie jo vidurį baigdavosi pamokos mokyklose ir prasidėdavo atostogos. Taip, pirmiau jis mums buvo malonus ir gražus, bet po 1940 metų, išgirdę birželio vardą, tuoj prisimename tik ašaras, vaitojimus ir kančias. Dabar birželis mums primena ne saulę, žalumynus ir žiedus, o virtines prekinių vagonų, prigrūstų verkiančių, išbadėjusių vyrų, moterų ir vaikų, ilgas eiles purvinų, apdulkėjusių žmonių, mušamų ir varomų į rytus kentėti ir mirti. Dabar jau nė rytai mums nėra malonūs. Pirmiau su džiaugsmu mes į juos žvelgdavom, nes iš ten brėkšdavo aušra, patekėdavo saulė, prašvisdavo diena. O dabar. Šiurpas nukrato, pažvelgus į rytus, kur mūsų brolių ir sesių kaulais yra nusėti Sibiro laukai, aplaistyti jų ašaromis ir krauju. Ir už ką? Ką jie blogo padarė? Kuo jie nusikalto? Jie buvo kankinami ir žudomi tik už tai, kad mylėjo Dievą ir tėvynę. Tai buvo didžiausia dvidešimtojo amžiaus gėda, kai žmogus spiovė į civilizaciją, paneigė kultūrą, atsisakė žmoniškumo ir tapo baisesnis už plėšrųjį žvėrį.
Antanas Terleckas
Tikrai buvo baisūs tie birželio įvykiai, bet kai kurie akivaizdiniai liudininkai pasakoja, kad vėliau, kai buvo naikinami partizanai, laukiniški žiaurumai pasiekė tokį neįsivizduojamą baisumą, prieš kurį, atrodo, nublanko ir tie birželiniai įvykiai. Tai nebuvo tik paprastas partizanų naikinimas, bet nežmoniškiausias kerštas ir laukinis sadizmas.
Lietuva tapo, tikriausia žodžio prasme, kankinių tauta. Bet kankinimai ir žudymai jos ryžto ir laisvės siekimo nepalaužė. Tie žiaurūs, rafinuoti kanki
nimai, apie kuriuos tik pagalvojus šiurpas sukrečia, lietuvių nenugąsdino. Laisvė jiems buvo brangesnė už viską. Taip, už viską, net ir už gyvybę. Miškuose išžudytų partizanų kraujas uždegė tūkstančius jaunuolių nepasiduoti, bet kovoti už žmogiškas teises, už šviesesnę tėvynės ateitį.
Štai Romas Kalanta, skęsdamas liepsnose, šaukia tėvynei laisvės. Kalantos balsą nuslopino liepsna, bet toji liepsna uždegė Lietuvos jaunimo širdis karšta tėvynės meile. Jie eina į gatves ir šaukia kiekvienam žmogui priklausančios laisvės, protestuoja prieš okupanto klastą, reikalauja pagrindinių teisių, kurios taip grubiai buvo paneigtos mūsų tautai ir tautiečiams. Šio jaunimo balso dar iki šiol neįstengia nutildyti jokie grasinimai, bausmės, represijos. Katalikų Bažnyčios kronika duoda šimtus pavyzdžių, kaip toji laisvės kova tęsiama, nesibijant nei persekiojimų, nei kalėjimo. Kalėjimai jų negąsdina — juk visa tauta yra kalėjime!
Dabar mūsų tautos žudikai jau pakeitė savo taktiką. Pirmiau laisvės kovotojus jie viešai kankindavo ir žudydavo. Jų lavonus atvilkdavo į aikštes, kad visi matytų, pasibaisėtų, nusigąstų, nutiltų ir jiems paklustų. Tačiau pamatė, kad tokiais metodais lietuvių balso nenutildys. Priešingai — kankinių kraujas lietuviams įkvėpdavo naujo ryžto, naujų jėgų. Tad ką jie sugalvojo dabar? Tų, kurie prieš juos kelia savo balsą, jau daugiau nebežudo, nebent kartais slaptai kokį nors veikėją ar mokslininką surištomis rankomis įmeta į upę ir paskui skleidžia negudriai sugalvotą melą, norėdami nusiplauti kruvinas rankas. Dabar jie stengiasi kankinti ir žudyti pamažu, ne taip pastebimai. Bet tokie kankinimai yra dar žiauresni. Pirmaisiais amžiais panašiai budeliai elgdavosi ir su krikščionimis. Kankinių aprašymuose dažnai minimi tokie žodžiai — "lento igne cremati sunt" (sudeginti lėta ugnimi). Tai yra, be abejo, daug skaudžiau ir žiauriau, negu nukirsti galvą arba užmesti ant liepsnojančio laužo. Deginti sąnarį po sąnario, čiulpti kraują lašą po lašo — tai baisiausias kankinimas ir skaudžiausia mirtis. Ir taip dabar Lietuvoje yra daroma. Šimtus pavyzdžių pateikia minėtoji kronika. Užtenka tik prisiminti Antaną Terlecką, apie kurį neseniai buvo plačiai rašyta mūsų spaudoje.
Jau daugiau kaip 30 metų jis yra čekistų sekamas, kratomas, persekiojamas. Nėra jokio reikalo kalbėti apie priežastis, nes priežastys sugalvojamos ir sufabrikuojamos. Tikroji priežastis yra ta, kad jis nesutinka atsisakyti savo idėjų ir principų, kad jo negalima "perauklėti", kad jis vis netampa paklusniu sovietų robotu, bet yra "buržuazinis nacionalistas", t.y. lietuvis. Joks teismas negali įrodyti, kad kokiu nors veiksmu būtų pažeidęs konstituciją arba parodęs nelojalumą valdžiai, bet visiems yra žinoma jo ištikimybė principams, jo įsitikinimai ir galvosena. Tai yra jo didžiausias ir vienintelis "nusikaltimas". Už tai jis tremiamas į Sibirą, kišamas į kalėjimus, siunčiamas į bepročių namus, visokiais būdais žeminamas ir niekinamas. Jau ne kartą jam buvo siūlytas labai lengvas būdas visa to išvengti — jam užtektų tik vieną kartą kokiose nors iškilmėse pro tribūną pernešti raudoną vėliavą arba kartais pagirti valdžią. Jis to nedaro, nes nenori veidmainiauti.
Iš jo rašto TSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkui Andropovui matyti, kokias negarbingas priemones raudonieji vartoja prieš tuos, kurie nesutinka su jų idėjomis, kurie nori pasilikti ištikimi Dievui ir tėvynei. Antanas Terleckas yra išsilavinęs inteligentas. Jis yra diplomuotas ekonomistas, taip pat studijavęs istoriją, gerai susipažinęs su teise ir su sovietine konstitucija, tad jo taip lengvai nepaimsi. Jokios tikros kaltės jame neįstengia surasti nei prokurorai, nei teisėjai, bet vis tiek jį nuteisia keletui metų už tai, kad jis galėjo nusikalsti, jeigu jo "angelai sargai" — čekistai nebūtų nuo tų nusikaltimų apsaugoję...
"Nacis" ir "fašistas" dabar sovietams yra didžiausi keiksmažodžiai. Bet ar jų metodai daug skiriasi nuo Hitlerio? Hitleris žudė žydus tik dėl to, kad jie gimė žydais, o komunistai žudo mūsų tautiečius tik dėl to, kad jie lietuviai.
Mums kartais kyla klausimas, ar už tuos visus persekiojimus turėtume primesti kaltę tik rusams komunistams, ar čia yra kalti ir lietuviai. Yra visiškai aišku, kad ir iš lietuvių atsiranda tų "raudonų šuniukų", kurie savo žiaurumu lenktyniauja su rusais. Ir A. Terleckas kartą yra pasakęs, kad iš skausmo reikėtų vilku staugti, matant draugų išdavystę. Deja, yra tokių, kurie nori okupantui vis labiau prisilaižyti, kad tas jiems didesnį kaulą numestų. Tai yra mūsų brolžudžiai, tai didžiausia mūsų tautos gėda. Tikėkimės, kad tokių nėra daug. Daugelio "raudonumas" yra grynai išorinis. Dažnai skaitome, kaip mokytojai bara vaikus už religiją ar "nacionalizmą". Teko sužinoti, kad tie žodžiai, kuriais jie vaikus bara, yra partijos liepti atmintinai išmokti. Mokytojai juos mechaniškai kartoja, širdyje visai ką kita jausdami.
Sovietai puikiai žino, kad okupuotuose kraštuose yra daug "parako", kuris bet kada gali sprogti. Juos tai gąsdina ir užtat, baidydamiesi net savo šešėlio, seka ir iš akių neišleidžia tokių, kaip A. Terleckas, kurie niekad jų draugai nebus. Kai vieną kartą Terlecko sūnus kažkur valandai pradingo iš mokyklos, tuoj buvo iškviesta motina pasiaiškinti, kur sūnus buvo išvykęs "tokią dieną", t.y. gegužės 14 d. (ši diena yra Romo Kalantos susideginimo metinės).
Jie bijosi tiesos. Jie bijo, kad laisvasis pasaulis nesužinotų apie tai, kas vyksta jų pavergtuose kraštuose. Tad savo ten esantiems broliams mes galime daugiausia padėti, skleisdami laisvajame pasaulyje tiesą apie komunistų klastą ir žiaurumus. Jeigu šiam tikslui sunaudotume tuos laikraščių puslapius, kuriuose ginčijamės ir vienas kitą niekiname, tai mūsų spauda užsitarnautų daug didesnės garbės ir parodytume, kad savo spausdintu žodžiu mes kovojame prieš savo priešą, o ne prieš brolį.