D. Bindokienė
Nors lietuviškosios mokyklos ir apskritai lituanistinis švietimas yra tarytum antraeilėje visuomeninės mūsų veiklos vietoje ir juo rūpinasi tik menkas lietuvių išeivių procentas, mokslo metų pradžiai ar pabaigai atėjus, spaudoje pasirodo straipsnių apie lietuviškųjų mokyklų veiklą. Per dažnai tų straipsnių vedamoji mintis yra pesimistiška: mokinių skaičius kasmet mažėja, jų lietuviškas žodynas menkėja, praeis dar metai kiti, ir mokyklos išnyks kaip ryto rūkas... Išskaičiuojamos tikros ar įsivaizduotos priežastys, kodėl šis reiškinys atsirado, ir tada susikaupiama ties lietuviais tėvais, kurie "neleidžia vaikų į lituanistines mokyklas, nesirūpina lietuvybės išlaikymu, nekalba su vaikais lietuviškai, tingi šeštadienio rytą anksčiau atsikelti ir vaikus į mokyklą atvežti, mieliau perka brangų butelį konjako negu lietuvišką knygą ir t.t.".
Taip ir susidaro įspūdis, kad jaunas lietuvis inteligentas yra savanaudis, materialistas, ištižėlis ir pigių malonumų ieškotojas, plaukiąs gyvenime pasroviui, gulėdamas minkštoje sofoje. Nėra abejonės, kad tuose teigimuose daug tiesos, bet daug ir bereikalingo pesimizmo, kuris savo juodais krislais gali apkrėsti net optimistiškiausiai nusiteikusį lietuvį tėvą ar motiną: jeigu jau tikrai viskas rieda pakalnėn, tai kam dar sėsti į vežimėlį, kuris netrukus subyrės...
Norisi teigti, kad panašių pesimistiškų straipsnių autoriai nedaug su lituanistinėm mokyklom susipažinę ir nesupranta tikrosios jų padėties. Jie gal užsuka į mokyklos raštinę kurį šeštadienio rytą, trumpai pasikalba su vedėju ar direktorium ir jau tariasi lietuviško švietimo žinovais:
— Kiek pernai pas jus buvo mokinių?
— 350.
— O kiek šiemet?
— 349. Taigi, taip ir manėme! Mokykla jau mažėja. Kitais metais mokinių dar bus mažiau. Aiškus lituanistinio švietimo nuosmukis.
Faktas lieka faktu: mokinių skaičius lietuviškose mokyklose mažėja, bet to mažėjimo priežastys dažnai yra kitokios, negu tėvų apatija lietuviškumui.
Didžiajai emigracijai į JAV užsibaigus, sakykim, tarp 1950 ir 1959 m., dideli skaičiai Lietuvoje gimusių ir Amerikoje baigusių užaugti lietuvių jaunuolių kūrė šeimas, ir jų vaikai sudarė lituanistinio švietimo pagrindą. Tėvai buvo susispietę didelių miestų lietuviškose kolonijose, tai ir mokykloms augti dirva buvo patogi. Tai buvo ne tik lituanistinių mokyklų klestejimo metas — gyva lietuviška veikla reiškėsi organizacijose, choruose, knygų leidime ir kt. Sąlygoms besikeičiant, pasikeitė ir lietuviškasis gyvenimas. Daug kas išsikėlė į priemiesčius ar dar toliau nuo lituanistinių mokyklų, nes darbo sąlygos to reikalavo. Lietuviai išsibarstė po visą didelį kraštą, ir pasiekti mokyklas pasidarė sunku arba neįmanoma. Jaunoji lietuvių išeivių karta jau nejautė tėvynės netekimo rakšties, jie tapo tarytum "pasaulio piliečiai", ir kilmės klausimas darėsi nebetoks aktualus.
Lietuvių "išcentrėjimas" tebevysksta ir dabar. Jis, gal būt, labiausiai kaltas dėl mokinių mažėjimo šeštadieninėse mokyklose. Vežti vaiką 50 mylių į mokyklą reikia milžiniškos ištvermės ir ne kiekvienas lietuvis gimsta herojumi. Tačiau to modernaus didvyriškumo pavyzdžių šiandien turime tikrai apsčiai. Žinoma, apie tokius tėvus retai kas kalba, retai stengiasi sužinoti, juos iškelti ar pagerbti. Daug lengviau padūsauti ir keikti likimą.
Bet kurioje šeštadieninėje mokykloje pasidairę, atrasime, kad bent 80% mokinių atvažiuoja iš toliau, o tik nedidelė dalis gyvena mokyklos apylinkėje. 20-50 mylių nuo mokyklos yra visai normalus nuotolis. Pasitaiko mokinių, kurie atvažiuoja daug toliau. Visuomet su nuostaba prisiminsiu Rimą Karklį, kuris, gyvendamas St. Joseph, Mich., lankė Kr. Donelaičio pradinę, o vėliau aukštesniąją mokyklą Čikagoje. Iš tikrųjų Rimas praleisdavo daug mažiau pamokų, kaip tie mokiniai, kurie gyvena už poros blokų nuo mokyklos. Pabaigus aukštesniąją. Rimas įstojo į Pedagoginį institutą. Ar tokio jaunuolio tėvai nėra verti aukščiausios pagarbos? Tik paskutiniaisiais metais mokykloje Rimas pats vairuodavo automobilį, o eilę metų šeštadienį 100 mylių į mokyklą jį vežiodavo tėvai.
R. Karklys jokiu būdu nėra išimtis. Štai šiais metais Kr. Donelaičio aukštesniąją mokyklą baigė Leda Žilinskaitė iš Springfield, Ill. Motina ją užtenkamai dažnai atveždavo, kad galėtų atlikti rašto darbus, dalyvauti mokyklos šventėse ir gauti reguliarų pažymėjimą, o namų darbus Leda siuntinėjo paštu kiekvienam mokytojui atskirai. Atvažiuoti į mokyklą reikėjo iš vakaro, bet tai neatbaidė nuo pasiryžimo. Ar tai ne puikus pavyzdys, kaip turint gerų norų viskas į-manoma?
Pernykščių Kr. Donelaičio aukštesniosios mokyklos abiturientų tarpe buvo Jonas Šalna, kuris su nepaprastu džiaugsmu priėmė atestatą. Jo pasididžiavimas buvo tikrai užsitarnautas. Kai prieš porą metų tėvai pradėjo pavargti šeštadieninėse kelionėse iš Grayslake, Ill. (apie 60 mylių) ir galvojo Jonuko mokslą nutraukti, jis išmoko vairuoti automobilį ir pats atvažiuodavo į mokyklą.
Gal kai kam ir sunku buvo įsivaizduoti jo pasiaukojimą, kol visa klasė nebuvo pakviesta į mokslo metų užbaigtuves ir, dvi valandas išsėdėjusi autobuse, kraipė galvas iš nustebimo: "Kaip toli jam buvo važinėti kiekvieną šeštadienį..."
Apie tokius ir daugelį panašių tėvų galima rašyti labai ilgai, nes jų skaičius nemažas. Kol kas jie nėra tokios neįprastos išimtys, tačiau jie gali būti šviesiu pavyzdžiu ir geriausiais vaistais apatijai išsklaidyti. Kaip gali lietuviškos mokyklos išnykti, jeigu jas lanko tokie mokiniai ir remia jų tėvai? Ne minia svarbu, bet individai. Visais laikais buvo atrenkami stiprieji, geriausieji, kad neštų žibintą ateinančioms kartoms.
Jeigu šiandien lituanistinėse mokyklose mokinių skaičius kuklesnis, tai tų mokinių pažiūros į lietuvybę gerokai pasikeitusios. Prieš 5 ar 10 metų buvo pastebima daug stipresnis pasipriešinimas lietuviškumo idėjai, ir į mokyklą vaikai ėjo tik tėvų griežtai verčiami. Nežiūrint, kad ir dabar tėvai yra didžiausias paskatas lietuviškos mokyklos lankymui, retas lietuvis jaunuolis priešinasi pačiai savo kilmės idėjai ir tėvų kalbos mokėjimo reikalingumui. Šiandien ypač aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokinys yra labiau susipratęs lietuvis ir besididžiuojąs savo kilme, kaip bet kada anksčiau. Amerikoje įsivyravusi etninių grupių atgimimo sąvoka čia turėjo didelės reikšmės. Simo Kudirkos šuolis į laisvę ir išeivių lietuvių pastangos jam padėti, R. Kalantos auka, net Helsinkio konferencija turėjo daug įtakos šiai naujai lietuviuko pažiūrai susiformuoti. Nors daug kas ir nenorėtų to pripažinti, atostoginės kelionės į Lietuvą taip pat buvo naudingos. Labai didelis procentas vyresnių vaikų su tėvais jau yra buvę Lietuvoje, ir ta kelionė jiems konkrečiai parodė, kad Lietuva egzistuoja ne vien geografijos ir istorijos vadovėliuose, kad lietuvių kalba yra gyva ir brangintina, o Lietuvos laisvės netekimas — tikras.
Ne paskutinėje vietoje lietuviuko pažiūrų į savo kilmę pasikeitimui turėjo ir tai, kad mokytojai (dažnai jau užaugę šiame krašte) pakeitė savo metodiką: Amerika nebepristatoma kaip viso blogio šaltinis, o Lietuva pačiomis gražiausiomis spalvomis. Neneigiamas faktas, kad lietuvių kilmės vaikas turi būti ir savo gyvenamam kraštui naudingas. Stengiamasi įdiegti meilę mažam, skriaudžiamam kraštui anapus Atlanto, bet nepaniekinti visa, kas yra šiapus ir kas vaikui yra miela kasdienybė.
Vasaros atostogų metu, paskendę užtarnauto poilsio tingume, žvelkime į naujus mokslo metus lituanistinėse mokyklose su pozityviu optimizmu. Įvairios kliūtys, sutinkamos lietuviškojo švietimo kelyje, daro kelionę dar įdomesnę, norą jas nugalėti dar stipresnį. Jeigu nenuleisime rankų, lituanistinių mokyklų ateitis dar ilgai bus šviesi.