(T. Bruno Markaičio, S.J., pamokslas,pasakytas T. Jono Raibužio, S.J., laidotuvėse 1976 m. balandžio 20 Jaunimo Centre, Čikagoje)
Atsistojus prieš mirties vartus prie brangaus ir mylimo brolio karsto, mums prisimena, kad gyvenimas nėra vien dienų ir naktų nuolat tekanti upė, bet nuolat vykstanti gyva, kunkuliuojanti drama. Ir toje dramoje rungiasi įvairios jėgos, ir toje dramoje dalyvauja visas žmogus. Toje dramoje reikia atlikti savojo gyvenimo misiją taip, kaip likimas ir Apvaizda lemia.
Tėvo Jono Raibužio, S.J. charakteringa šypsena A. Kezio, S.J., nuotr.
Čia mes, susirinkę prie savo mylimo brolio kunigo Jono karsto, turime jį prisiminti tos dramos turinyje ir kontekste. Ir tos dramos veikėjas kun. Jonas man nuolat prisimena kaip žmogus, kuris turėjo granito tikėjimą, aksomo švelnumą ir aukso širdį.
JIS TURĖJO GRANITO TIKĖJIMĄ
Savo jaunystėje jis svajojo ne apie darbą Lietuvoje, ne apie tolimą Ameriką, o apie Zambezį Rodezijos teritorijoje. Ir visa savo jaunyste, visa savo energija, visais savo sugebėjimais, kurių jis turėjo daugiau, negu kai kas iš mūsų žino, jis rengėsi misijonieriaus pašaukimui. Jeigu kas pradėdavo kalbėti apie misijas, tai ne tik jo akys sužibėdavo, bet ir širdis suvirpėdavo dideliu džiaugsmu. Tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje jis rengėsi ir buvo rengiamas misijoms.
Iš pat mažens pasižymėjo įvairiausiais gabumais. Tarp jų, be abejo, vyravo didelis talentas tiksliesiems mokslams: mechanikai, chemijai, fizikai, astrofizikai ir t.t. Labai anksti pastebėta, kad jis, kaip žmonės sako, turi geras rankas, gerus nagus. Ką tik jis paimdavo, viską padarydavo ir padarydavo daug geriau, negu kiti. Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kai buvo rengiamas fizikos kabinetas, kun. Jonas buvo padaręs savo rankomis keletą precizinių instrumentų.
Deja, likiminė Apvaizda kitaip nusprendė. Dievo valia per tuometinius jo viršininkus pasakė, kad jo misijos bus ne Zambezi krašte, bet ten, kur tiesioginiai viršininkai pasakys. Vykimą į misijas jam sutrukdė prasidėjęs karas ir susilpnėjusi sveikata. Jokios abejonės nėra, kad tai jam buvo didelis smūgis. Jis tą smūgį labai stipriai išgyveno. Gal būt, savo kambariuko vienatvėje ir nakties tamsoje yra net verkęs, kad Dievo valia buvo tokia kieta, kad likiminis sprendimas buvo toks žiaurus ir aklas. Užuot maištavęs, užuot prisipildęs kartėlio, užuot kritikavęs ir aplink skleidęs pesimizmą bei nepasitenkinimą, jisai nusilenkė. Nusilenkė tai valiai, aukštesnei už save. Nusilenkė su tikėjimu, su viltimi, su meile. Nusilenkė pavyzdingai, pastoviai, kūrybingai. Nusilenkė ne griaudamas, o nuolat statydamas, ir dažniausiai tomis nuostabiomis savo rankomis, tuo granito tikėjimu, aksomo švelnumu ir aukso širdimi. Tiktai tas žmogus, kuris turi tokį tikėjimą, taip gali padaryti. Už tai daugelio mūsų širdyse atsinaujina tikėjimas, kai pagalvojame apie kunigą Joną, kaip jis nusilenkė Dievo valiai, kaip jis priėmė tą sprendimą.
JIS TURĖJO AKSOMO ŠVELNUMĄ
Reta sutikti žmogų, kuris turėtų savyje daugiau humoro, kaip kun. Jonas. Jis buvo neišsemiamas anekdotų šaltinis. Jis mokėjo juoktis, bet niekad iš kitų. Jis juokdavosi su kitais. Dažnai juokdavosi iš savęs, ir net kai kiti juokdavosi iš jo, jis kartu su jais juokdavosi. Jis matė juoką kaip nepaprastai gražų, malonų, palengvinantį gyvenimo palydovą. Ir tai, gal būt, jam padėjo prieiti prie kiekvieno žmogaus, labai gražiai atsiverti ne tiktai ausimis, ne tiktai akimis, bet visa širdimi, visu sielos veidu. Gal jam tai padėjo visus išklausyti, suprasti ir atjausti, visiems ištiesiant pagalbos ranką. Su juo buvo labai lengva kalbėtis.
Dažnai pas jį eidavau išpažinties. Man tai būdavo tikra atgaiva, nes jis turėjo kažkokią dovaną, labai gražią, labai prasmingą ir labai šventą, pakelti žmogų, pakelti jį šiek tiek aukščiau.
Tas jo aksomo švelnumas palengvindavo mums visiems, ypač tiems, kurie ateidavo pas jį su problemomis, prašydami jo patarimo, prašydami pagalbos padaryti svarbius sprendimus. Tas jo švelnumas ir jautrumas palengvindavo atsiverti, išsikalbėti, pamatyti dalykus tikroje perspektyvoje.
Aksomo švelnumas. Be užgavimo, be kritikavimo. Be nužeminimo. Be griežtumo ten, kur griežtumas yra žmogaus nesupratimas. Visada bandydamas įvertinti, kartais jis, gal būt, net trupučiuką per daug nueidavo, kai kiekvieną dalyką, kiekvieną situaciją, kiekvieną žmogaus veiksmą bandydavo pateisinti. Bet visa tai ėjo iš aksomo švelnumo, iš jo jautrios sielos.
JIS TURĖJO AUKSO ŠIRDĮ
Kaip daugelis žmonių, apdovanotų šita brangiausia Dievo dovana — vertybe, taip ir jis buvo dažnai neįvertintas. Per visą savo gyvenimą, bent per tuos metus, per kuriuos aš jį mačiau ir pažinojau, jis davė ir davė, ką tik galėjo. Tai tikrai buvo žmogus, kuris būtų atidavęs ir paskutinius marškinius, kuris pasitenkino labai maža kuo, nes jam maža ko ir tereikėjo. Tiesiog iki ekstremo. Jis nieko nereikalavo už savo įvairiausius patarnavimus. Jis buvo pavyzdingas kunigas, pavyzdingas vienuolis ir pavyzdingas žmogus. Atrodo, kad jis nuo pat mažens buvo įsitikinęs, kad geriausia, ką žmogus gali šioje žemėje padaryti, tai yra kitam gera daryti ir įvairiausiais būdais patarnauti, nelaukiant jokio atpildo. Ir jis visiems darydavo gera neišsemiamai, pastoviai, net ir tada, kai matydavo kitų nedėkingumą ir neįvertinimą.
Tais jo patarnavimais daugelis pasinaudodavo. Kartais net ir tie, kurie prikišdavo, kad jis dirbąs nekunigišką darbą. Ar kam laikrodis sustodavo, ar rašomoji plunksna nerašydavo, ar radijas nebeveikdavo — visi į jį kreipdavosi, ir jis visiems padėdavo.
Kunigas Jonas buvo kuklus žmogus, visuomet paprastas, nereikalaująs jokios garbės nei pasmilkymų. Tai buvo įsikūnijęs kuklumas. Jam joks darbas nebuvo per žemas, jokia našta nebuvo per sunki. Kartais kankinamas reumatizmo, artritinių skausmų ir įvairių nevralgijų, kurios jį persekiojo ilgus metus, kai jo pirštai pasidarydavo tikrai nebejautrūs, sąnariai ištinę, net ir tada, kai tik trupučiuką atsigaudavo, bandydavo įvairiais būdais daryti gera. Ne tik man vienam, bet ir kitiems broliams jėzuitams per daugelį metų jis yra kirpęs plaukus. Gerbiamas tėvas jėzuitas, baigęs aukštuosius mokslus Vokietijoje, Olandijoje, pervažiavęs pusę pasaulio, gabus žmogus, išsilavinęs — mums kirpo plaukus ir niekada niekam nepasakė, net jokios sugestijos nepadarė, kad mums darąs malonę. Priešingai — atrodė, kad mes jam malonę darom. Jis yra sutaupęs mūsų organizacijai daug tūkstančių dolerių, dirbdamas įvairius darbus, taisydamas tai, kas sugesdavo. Jis daug dirbo ir Jaunimo centre, daug yra padėjęs ir kitiems žmonėms. Pvz. ateinant Kaziuko mugei, jis kartais iki ankstyvų valandų dirbdavo per visą naktį, atbaigdamas tai, ko jaunos, nepatyrusios rankos nesugebėdavo kaip reikiant atlikti.
Aukso širdis. Aš bandžiau pasidalyti su jumis vienu kitu atveju, viena kita, gal būt, kai kam atrodančia smulkmena, norėdamas prisiminti tą mūsų brolį, kuris tikrai perėjo per šią žemę gera darydamas, tarnaudamas, padėdamas, ne ašaras išspausdamas, bet nušluostydamas; ne širdį užgaudamas, bet pralinksmindamas; ne naštą uždedamas, bet nuimdamas, palengvindamas. Ir visada jis buvo šviesaus veido riteris.
Todėl, kai sužinojau, kad kunigas Jonas miręs, labai norėjau čia atvykti ir visiems pasakyti, kas man jis buvo, kad mes visi iš jo gerumo, iš tos šviesos, iš to grožio, kuriuos jam Dievas davė, šį tą pasisemtume; kad mes prisimintume jo juoką, jo šypsnį, jo užuojautą, jo begalinį norą kitiems padėti; kad jis ir toliau gyventų mūsų tarpe, primindamas mums, kad mes visi turime būti granito tikėjimo, aksomo švelnumo ir aukso širdies.
Esu tikras, kad begalinio gailestingumo Dievas, kurio tobulas teisingumas, mano supratimu, yra ne kas kita, kaip tobulas žmogaus supratimas ir įvertinimas, priėmęs kun. Joną į savo mylinčias rankas, mums duoda didelę viltį ir didelį norą pasekti šituo nepaprastai gražiu pavyzdžiu. Tad atsiskirdami su kun. Jonu, mes meldžiamės ne tiek už jį, kiek su juo, tikėdamiesi, kad jis Viešpaties akivaizdoje mus užtars, paguos ir toliau įkvėps.