Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

APIE RAŠYTOJĄ ANTANĄ ŽUKAUSKĄ - VIENUOLĮ

     Halina Korsakienė kovo mėn. "Pergalėje" rašo iš A. Vienuolio atsiminimų knygos "Susitikimai" apie mūsų žymų rašytoją, savo straipsnį pavadindama "Nepamirštamos akimirkos".

     Ji rašo, kad rašytojas, būdamas jau 75 m. amžiaus, dar visa savo išvaizda ir laikysena darė tikro inteligento įspūdį. Tačiau veido išraiškoje ir liūdnokų, visada susirūpinusių akių žvilgsnyje išliko kažkas labai būdinga jautriasielio Aukštaitijos sūnaus tipui, kurio prigimtis tvirtai įsišaknijo visoje rašytojo būtybėje.

     Daugelis autorių, rašiusių apie Vienuolį, savo prisiminimuose pabrėžia jo polinkį į bendravimą su kitais ir kalbumą. Halina Korsakienė tai neigia, sakydama, kad prieškariniais metais tekdavo jį matyti vieną, jo paties žodžiais tariant, "atsiskyrėlį-vienužį". Jo plona poilgė nosis prasikišdavo pusiau sausame veide. Šis vaizdas labai panašus į mūsų prastų žmonių gerbiamą paukštį — gandrą. Ligi graudumo vienišas, savo ilgą snapą nulenkęs, bekiokso jis kur nors pievos nuošalyje, tikrai giliai susidūmojęs.

     Niekad neteko pastebėti jo asmenyje bent mažiausio išdidumo, pasipūtimo ar noro išsiskirti iš kitų.

     Po Antrojo pasaulinio karo jis dažnai atvažiuodavo iš Anykščių į Vilnių, kuriame turėjo savo butą. Dalyvaudavo visuose suvažiavimuose ir minėjimuose. Buvo pats seniausias rašytojų tarpe, tačiau buvo kupinas skaidrios nuotaikos ir godaus domėjimosi supančiu jį pasauliu. Jis sakydavo: "Aš nesijaučiu nei pasenęs, nei protu suglumęs, nei gyvent pavargęs. Gyvenu dar svajonėmis. Svajonėmis dar apie nepaprastas apysakas, noveles, romanus, keliones, kurias aš taip mėgstu".

     Vienuolis pasisakė, jog literatūros darbui skirdavęs geriausią paros laiką — rytmetį. Keldavęsis labai anksti ir imdavęsis plunksnos. Dirbdavęs įtemptai ne daugiau dviejų valandų. Paskui visą dieną būdavęs laisvas nuo rašymo. Vakarais jis niekada nerašydavęs. Prisilaikydavo paprastų žmonių išminties: nakties darbas — dienos juokas. Gulti eidavęs anksti, vėliausiai dešimtą valandą. Mėgo labai daug vaikščioti. Bevaikščiodamas apmesdavo svarbiausius kūrinio metmenis, apmąstydavo veikėjus, jų tarpusavio santykius, elgseną. Balsu kartodavo dialogus, o ryte juos užrašydavo.

     Gamta gaivinusi jo jausmus ir vaizduotę. Jo raštuose daug gamtos vaizdų. Savo meile gamtai, jos giliu jutimu ir išgyvenimu. Vienuolis buvo tikras poetiškojo "Vaduvų krašto" sūnus, pratęsęs mūsų literatūroje turtingus rytų aukštaičių papročius nuo savo dėdės vysk. A. Baranausko, Vienažindžio, Biliūno ir Vaižganto.

POEZIJA LIETUVOJE

     Savaitraštyje "Literatūra ir menas" yra skiriama nemaža vietos poezijai. Kartais poezija versta į lietuvių kalbą iš "broliškų" respublikų, kartais spausdinama lietuvių poetų. Šį kartą perspausdiname jauno lietuvio poeto Rimanto Vanago eilėraštį apie Lietuvą.

     Man ant pečių plevena mantija,
     žalia ir kvepianti miškais.
     Joje kraštelis lino Baltijos
     ir smiltį nešantys vaikai.

     Joje įaudė raštą seserys,
     apgynė broliai ją kardu;
     jon motinos kaip triumfą pažeria
     vardus sūnų ir dukterų.

     Lėta daina, už klonių skambanti, —
     drabužio klostės šiugždesys.
     Darbų sulaukiam kaip sekmadienių,
     kaip gimtas kiemas jie širdy.

     Rytais nušvinta gražios mylimos.
     Į veidus žiūri mums ilgai...
     Kai mes nuvargę žemėj tylime,
     kiti siūruoja kaip rugiai.

LIETUVOS METRAŠČIAI

     Lietuvos metraščiai yra svarbiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos šaltiniai ir raštijos paminklai. Jie puoselėjo tuometinės Lietuvos valstybės vidaus tvarkymąsi, santykius su kaimyninėmis valstybėmis, o taip pat senovės lietuvių praeitį, atsitikimus ir grožinį jos vaizdavimą. Pirmieji metraščiai prasidėjo 13-tame amžiuje, ir iki 1907 m. buvo surasti ir paskelbti visi ligi šiol žinomi Lietuvos metraščiai. Jie paskelbti rusų metraščių rinkinyje 17-tame tome. Šis leidinys pradėtas 1841 m. ir tebetęsiamas dar šiandien. Iš įpratimo jame tebespausdinami ir Lietuvos metraščiai, parašyti senąja slavų kalba. Praeitais metais išspausdintas 32-asis tomas. Šiame tome gali rasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos metraščius, kurie buvo nespėti išspausdinti 17-tame tome arba tuo laiku dar buvo neaptikti.

     Didžiausio dėmesio verta pirmą kartą skelbiama "Lietuvos ir Žemaitijos kronika", kurios keturi nuorašai, apytikriai datuoti 18-tojo amžiaus vidury, neseniai surasti Tobolske, Leningrade, Krasnojarske ir Krokuvoje. Kaip ir daugumas kitų vėlyvosios LDK metraštijos kūrinių, ji pradedama romėniškos lietuvių kilmės išdėstymu, o baigiama Stepono Batoro mirtimi ir Žygimanto Vazos karūnavimu.

SENOVĖS PAMINKLAI VELIUONOJE

     Iš aptiktų panemunėje ties Veliuona akmens amžiaus daiktų manoma, kad Veliuonos apylinkėse žmonės gyveno maždaug prieš 10 tūkstančių metų.

     Daugelio istorikų nuomone, prie Veliuonos, kaunantis su kryžiuočiais, greičiausiai 1341 m., buvo sunkiai sužeistas ir vėliau mirė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Legenda pasakoja, kad kunigaikštis žuvęs, gindamas Veliuonos pilį. Ten buvęs ir palaidotas, o ant jo kapo supiltas piliakalnis, pavadintas Gedimino kapu. Tačiau archeologai nustatė, kad piliakalnių niekas niekada ištisai nepildavo. Piliai įrengti paprastai būdavo parenkama didesnė, iš kelių pusių gamtos natūraliai apsaugota kalva. Kad priešui sunkiau būtų įkopti, šlaitus statmenai nukasdavo, o iš lengviau prieinamos pusės supildavo vieną ar kelis pylimus ir iškasdavo gilius bei plačius griovius. Atrodo, kad nuo pylimų pylimo yra kilęs ir pats žodis "piliakalnis".

     1925 m. Gedimino kapo piliakalnio aikštėje buvo atidengtas obeliskas, kuris ir dabar tebestovi. Tikroji kunigaikščio Gedimino, kaip ir kitų pagoniškos Lietuvos valdovų, kapo vieta iki šiol nežinoma.

KĖDAINIAI

     Šiuo metu Kėdainių mieste yra 28 tūkstančiai gyventojų. Miestas pasižymi garsiąja chemijos gamykla, kurioje pernai buvo pagaminta tūkstančiai tonų mineralinių trąšų, ne tik Lietuvos respublikai, bet buvo išsiųsta ir į "broliškąsias".

     Iš maisto gaminių — po plačiąją apylinkę paplitę sūriai. Kėdainiai bičių šeimų skaičiumi respublikoje antrieji (pirmieji Šakiai). Rajono ūkiai laiko 3719 bičių šeimų, kurios praeitą vasarą prinešė 60.665 kg medaus.

POETUI JULIUI JANONIUI BIRŽUOSE PASTATYTAS PAMINKLAS JO 8O-TOSIOMS GIMIMO METINĖMS ATMINTI

     Julius Janonis buvo paprastų žmonių poetas. Eiles pradėjo rašyti būdamas dar pradžios mokykloje. Ypač visuomenės mėgstamas jo eilėraštis "Neverkit pas kapą", kuris buvo pirmą kartą išspausdintas 1917 m. Mirė turėdamas 21 metus amžiaus, pats krisdamas po greituoju traukiniu.

     Paminklą sukūrė Lietuvos TSR liaudies dailininkas-skulptorius K. Bogdanas ir Lenino premijos laureatas architektas V. Brėdikis.

SULAUKĖ 110-TOJO GIMTADIENIO

     Rožė Šakalienė, Mackeliškių km., Anykščių rajono, gyventoja atšventė 110-tąjį pavasarį. Senutės tėvai Mikaliūnai buvo baudžiauninkai. Rožė, jauniausia Mikaliūnų duktė, gimė jau praėjus penkeriems metams po baudžiavos panaikinimo. Tačiau tėvo pasakojimus apie baudžiavos laikus prisimena ir šiandien.

ROKIŠKIO MIŠKININKAI PIRMIEJI LIETUVOJE PRADĖJO NAUDOTI DIRBTINI LIETU, LAISTYTI MIŠKO DAIGYNUS

     Lietinimo įrenginys pumpuoja vandenį, kuris aluminiais vamzdžiais teka iki miško daigyno. Ant daigų vandenį purškia automatiškai ratu besisukantys lietintuvai "Rasa - 3". Visą šį darbą aptarnauja du žmonės. Vienu metu laistoma apie pusantro ha ploto. Per pusantros valandos į vieną kvadratinį metrą patenka aštuoni litrai vandens.

BRUKNĖS

     Bruknės labai paplitusios Lietuvoje. Apskaitos duomenimis, jos buvo antros po mėlynių. 1962 m. Lietuvoje buvo 10 tūkstančių ha bruknynų. Šiandien dėl miške auginamų daigynų bruknynų plotas sumažėjo iki 4 tūkstančių ha.

     Bruknės pražysta pavasarį — gegužės pabaigoje, iki birželio pradžios. Dažnai jos žydi ir vasarą iki rudens šalnų. Nunoksta rugpiūčio mėn. Bruknės vertingos uogos. Jų ištekliai šiandieninėje Lietuvoje sparčiai mažėja.

KIEK LIETUVOS RESPUBLIKOJE GYVENA MOTERŲ?

     Lietuvos TSR gyvena vienas milijonas 734 tūkstančiai moterų. Jos sudaro 53 procentus visų gyventojų. Miestuose jų gyvena 56 procentai. Lietuvoje yra 40 moterų teisėjų, kurios sudaro 32 procentus visų teisėjų.

LIETUVIŲ TAUTOSAKA UKRAINIEČIŲ KALBA

     Ukrainietė kalbininkė ir literatė Nadija Neporožna yra daug išvertusi lietuvių poezijos, prozos ir tautosakos į ukrainiečių kalbą. Ukrainietiškame leidinyje yra septynios dalys, kur pirmoje dalyje atsispindi tarybinių tautų draugystė, vienybė, socialistinis gyvenimo būdas, antroje — spausdinamos patarlės ir priežodžiai apie darbą, trečioje — socialinės nelygybės, ketvirta — iliustruota meile, šeima, tėvų ir vaikų santykiais, penktoje — posakiai apie gėrį, gerumo jėgą, šeštoje — pasakymai apie blogį, septintoje— įvairūs sparnuoti išsireiškimai apie žmogaus amžių, gyvenimą, mirtį, metų laikus, orą ir kt. Stengtasi versti ne pažodžiui, nenurašant visų jų stilistinių ypatumų, bet siekta perteikti esmę, išsaugoti vaizdus ir tarpusavio ryšį.

FOTOGRAFIJOS YRA VERTINGA MEDŽIAGA LIETUVOS MOKSLO ISTORIJOS BEI KULTŪROS TYRINĖTOJAMS

     Lietuvoje daug nuotraukų saugo Lietuvos TSR MA Centrinė biblioteka. Nuotraukų fondo pagrindą sudaro advokato Tado Vrublevskio 1858-1925 m. rinkiniai. Šiuose rinkiniuose galima užtikti senojo Vilniaus universiteto profesorius, įvairių valstybių mokslo darbuotojus, rašytojus, politinius ir visuomeninius veikėjus, vietovių, miestų ir architektūros paminklus. Be šių rinkinių dar yra saugoma to laiko mokslo veikėjų — Skirmuntų, L. Uzieblo ir kt. asmenų nuotraukų rinkiniai.

     Lietuvoje pirmieji fotografai pradėjo reikštis 1839 m. Vilniuje. Apie 1863 m. Kaune. 19-to amžiaus vidury Lietuvoje fotografijas imta taikyti mokslo reikalams. Vilniaus universiteto astronomas M. Gusevas naudojosi fotografija, tyrinėdamas mėnulį, saulę. L. Ivinskis vienas pirmųjų Lietuvoje sudarė augalų nuotraukų rinkinį.

20-tojo amžiaus pradžioje atsirado foto mėgėjų. Iš jų žymesni A. Jurašaitis, J. Strazdas, K. Baulas, B. Buračas ir kt.