FELIKSAS JUCEVIČIUS
2. PAŽINIMAS IR ABSTRAKCIJA
Kai diskutuojame bet kuriais klausimais, neretai pastebime, kad vieni su kitais nesusikalbame, nes vieni ir kiti suprantame skirtingai tuos pačius žodžius. Atsitinka dar ir taip, kad operuojame kartais terminais, net gerai nežinodami jų prasmės. Šiuo metu ypač madoje yra žodis abstrakcija. Kalbame apie abstraktų galvojimą ir abstrakčias sąvokas, abstraktų meną ir abstrakčius ženklus. Ką abstraktus iš tikrųjų reiškia, daugeliui nėra jau taip aišku. O vis dėlto vertėtų su abstrakcijos sąvoka artimiau susipažinti, nes kaip žmogiškojo pažinimo plotmėje apskritai, taip ir filosofijoje ji atlieka svarbų vaidmenį. Net man atrodo, kad be šios sąvokos tinkamo supratimo negalima susidaryti ir tikslesnės filosofijos sampratos. Juk filosofinis pažinimas yra savos rūšies abstraktinis mąstymas.
Mėgindama suvokti pasaulį, mintis susiduria betarpiškai su pavieniu dalyku, kuris tarytum suideda iš dviejų pradų — individualinio, konkretaus, pajaučiamo, atsitiktinio ir kito visuotinio, bendro bei būtino. Pavienis dalykas yra tiek visuotinis, kiek jis yra abstraktus. Visuotinis pradas atsipalaiduoja nuo individualinio prado, kad galėtų jį prašokti. Paskirybės ir visuotinybės, konkretybės ir abstraktybės dialektika saisto filosofinę mintį nuo pat pradžios, ir atrodo, kad ji atitinka mąstymo vyksmą ir tikrovės struktūrą.
Pojūtinės patirties objektas yra paskirybė. Ji yra taipogi mokslinio bei techninio pažinimo išeities taškas. Metafizinės patirties objektas ir metafizinio pažinimo išeities taškas yra visuotinybė. Filosofija paiso ir pojūtinės patirties, ji net ja remiasi, bet prie jos nepasilieka, nes jos tikslas yra visuotinis pažinimas. Ji ieško tai, kas yra arche, t.y. pradžia pirmumo prasme. Štai kodėl filosofija yra suprantama kaip "pirmųjų principų mokslas" arba "pradžios mokslas", besidomintis arche filosoias platonine prasme.7 Vienu ir kitu atveju filosofija yra galutinės tikrovės pažinimas. Kaip žmogus bebūtų pasinėręs pasaulyje, jis nėra patenkintas tuo, ką jis ten tik pojūčiais suvokia, ir niekas geriau tai neliudija, kaip jo polinkis į metafizinį mąstymą. Ne betarpiškas apraiškų pasaulis domina jį, o tai, kas yra jame pirmapradiško ir amžino. Kai kurie filosofai mano, kad metafizinio mąstymo šaukiasi pati žmogiškoji prigimtis. Platonui atrodė, kad žmogus kreipia savo mintis į anapus, nes jo siela nepasitenkina žeme. Uždaryta kūno kalėjime, kaip "austrė geldelėje", siela ilgisi prarastos tėvynės, tikrosios būties pasaulio, kur ji leido kadaise laimingas dienas.8 Tačiau metafizinis mąstymas siejasi iš tikrųjų su minties nemedžiagiškumu. Ji nepripažįsta nei erdvės, nei laiko varžtų. Kaip tik todėl ji sugeba suvokti visa tai, kas yra. Aristoteliui "siela yra dėjinys visa to, kas yra".9 Tai reikia suprasti ne ontologine, o epistemologine prasme. Kadangi mintis gali suvokti viską, tai ji lyg sutampa su būties visuma. Jos suvokimo galia yra stipri ir viską apimanti, ji pakyla toli už betarpinės patirties ribų.
Turėdamas mintyje savo laikų mokslų visumą, Aristotelis skyrė trijų laipsnių abstrakciją, kuriuos atitinka trys spekuliatyvinio pažinimo plotmės. Gamtinio pasaulio pažinime susiduriame su pirmuoju abstrakcijos laipsniu. Gamtos mokslai, sakykim fizika, atsieja visuotinį pradą nuo pavienio dalyko kaip individualizuotos medžiagos, o pasilaiko medžiagą kaip pojūtinių savybių šaltinį. Imkime kaip pavyzdį judesį, kurį fizikas supranta kaip kūno padėties pakeitimą laike. Judesys yra visuotinybė, bet jis yra tik paskirybėje. Jis yra tiek visuotinis ir abstraktus, kiek atsietas nuo pavienio kūno medžiagos. Kaip visi abstrakcijos pirmojo laipsnio dalykai, judesys negali egzistuoti be medžiagos ir be jos negali būti suvoktas. Antrasis abstrakcijos laipsnis apima didįjį matematikos universą. Šičia mintis atsieja nuo pojūtinės medžiagos abstrakčius dalykus, bet pasilaiko ją kaip kokybinės pažintinybės pagrindą. Tai reiškia, kad matematiniame mąstyme mintis labiau atsitolina nuo medžiagos, nes ji nori įsisavinti tikslesnį ir atbaigtesnį pažinimą. Nors kiekybė negali egzistuoti be medžiagos, bet ji gali be jos būti suvokta. Pagaliau mintis suvokia dalykus, kurie yra visai atsieti nuo medžiagos. Tai platusis metafizikos pasaulis, kurį apima trečiasis abstrakcijos laipsnis. Būties idėja yra šios abstrakcijos klasikinis pavyzdys. Kaip visos idėjos, būtis yra abstrakti ir visuotinė. Ji atstovauja konkrečiam dalykui ir perkelia jį į abstrakčios minties plotmę. Kad galėtų aprėpti begalinę daugybę konkrečių duomenų, būties idėja išleidžia iš akių paskiras savybes, kurios vieną dalyką atskiria nuo kitų dalykų. Bet ji nekreipia dėmesio ne tik į paskiras daikto savybes. Ji taip pat nepaiso bendrinių ir rūšinių savybių. Ji pasilaiko paprasčiausią ir menkiausią žymę, minimumą, kurio reikia, kad ji nebūtų niekas. Štai prieš mus guli knyga. Mūsų pojūčiai sako, kad ji yra stačiakampė, storoka, žalsvais viršeliais. Kai pastumiame ją, ji pajuda. Paėmę metrą, galime ją išmatuoti: ji yra dvidešimties centimetrų ilgio ir penkiolikos centimetrų pločio. Bet kai mūsų mintis suvokia, ją tik kaip būtybę, tai ji visas minėtas šios knygos savybes išleidžia iš akių. Tos knygos būtis yra pats paskutinis dalykas ir drauge jos galutinė ir aukščiausia tikrovė. Kadangi būtis yra pats abstrakčiausias dalykas, todėl būties idėja yra abstrakcijos viršūnė. Visi trečiojo abstrakcijos laipsnio dalykai ne tik gali egzistuoti be medžiagos, bet gali be jos būti ir suvokti. Aišku, tai nereiškia, kad trečiojo laipsnio abstrakcijos visuotinybė yra atskirta nuo egzistencijos, o tik kad egzistencija yra atpalaiduota nuo jos materialinių sąlygų. Nuo Aristotelio laikų metafizinis mąstymas buvo laikomas filosofavimu par excellence, ir metafizika buvo vadinama pirmąja filosofija, nes ji atskleidžia daiktų galutinę tikrovę arba būtį kaip arche.
Ši klasikinė abstrakcijos samprata, kuri atlieka lemiamą vaidmenį pažinime, patenkina ne visus, bet nežinau nė vienos kitos teorijos, kuri pateiktų ką nors geresnio. Jei visi turėtų prieš akis abstrakcijos laipsniškumą, tai filosofijoje būtų išvengta nemaža bereikalingų diskusijų. Juk pažinimas yra akivaizdumo klausimas. O akivaizdumas glaudžiai siejasi su abstrakciniu mąstymu. Mintis abstrahuoja nuo atsitiktinių ir materialinių savybių tai, kas yra esminio ir formalaus pažinimo objekte, ir spekuliatyviniai mokslai skiriasi vieni nuo kitų pagal šios formalinės abstrakcijos laipsnį. Metafizikos objektai yra visuotinesni, negu fizikos objektai, ir matematikos objektai yra kitaip visuotini, negu fizikos ir metafizikos objektai. Atsitiktinių ir pavienių daiktų pasaulyje, su kuriuo mes kasdien susiduriame, mintis savo pirmu žvilgsniu atskiria medžiaginių substancijų pasaulį, antru žvilgsniu ji atskiria idealinį tįsos ir skaičiaus pasaulį ir savo trečiu žvilgsniu ji eina dar toliau ir atskiria būtį, kuri persunkia visus daiktus ir būtį kaip pasaulio galutinę tikrovę.
Paminėjau galutinę tikrovę. Bet mes kalbame taip pat apie betarpišką tikrovę. Yra ir matematinė tikrovė. Nors tikrovė reiškia tai, kas yra tikrai, bet tai, kas yra tikrai, reiškia ne visai tą patį dalyką fizikui, matematikui ir filosofui. Iš tikrųjų, mintis įžiūri tikrovėje tai, ko ji ten ieško.
Fizika vadina tikrove tai, kas turi daikto pobūdį. Tikrovės nėra kitur, kaip tik daikte. Fizikai daikto autoritetas yra toks didelis, jog ji net ignoruoja būties idėją. Daiktinė tikrovė yra jai viskas. Kadangi tikrovė yra jai tik daiktas, tai ji juo ir tesidomi. Ji nieko kito nenori žinoti, kaip tik tai, kas jame vyksta. Iš tiesų, ens mobile yra jos pažinimo objektas. Gal net tiksliau būtų sakyti, jog ji domisi ne judančiąja būtybe, o pačiu judesiu. Kad yra kūnai, vanduo, ugnis, ji neabejoja. Ko ji nežino ir kas ją domina — tai tas judesys, kuris nuolat keičia daikto stovį. Daiktinė tikrovė yra nepaliaujamos kaitos ir nesustojančio judesio stovyje. Nes nėra nusistovėjusių daiktų, o tik daiktų, kurie darosi, nei pastovių apraiškų, o tik nuolat besikeičiančių apraiškų. Ramybės stovis yra iliuzija. Daiktų apraiškos ir jų santykiai yra ta tikrovė, kuria fizika neabejoja ir tiki. Kai fizika sako, kad ji nori pažinti tikrovę, tai ji nori iš tikrųjų pažinti apraiškų santykius ir tuos santykius saistančius dėsnius. Ji susieja vieną stebimą apraiškos įvykį su kitu stebimu apraiškos įvykiu. Todėl su pagrindu sakoma, kad fizika domisi ne daikto esme, o jo struktūra, ir struktūra yra ne kas kita, kaip apraiškų santykių visuma, kuri šiandien yra matematiškai nusakoma.
O ką matematika laiko tikrove? Prieš atsakant į šį klausimą, verta pastebėti, kad matematika susidomėjo tikrove drauge su fizika. Šių dviejų mokslų bendradarbiavimas matyti Timėjo fizikoje, Archimedo mechanikoje, Ptolomėjo astronomijoje, Jean Buridan ir Nicholas Oresmo grafinėje apraiškų schemoje, Galileo, Keplerio ir New-tono gamtinio pasaulio interpretacijose ir šiandien reliatyvybės ir kvantų teorijose. Štai kodėl Bergsonas sako, kad "reikia mums tik sekti mūsų proto polinkį, kad taptume matematikais".10 Nors fizika ir matematika glaudžiai bendradarbiauja tikrovės pažinimo plotmėje, bet nebūtų galima sakyti, jog viena ir kita domisi ta pačia tikrove. Žinome, kad fizikos tikrovė yra daikto tikrovės struktūra. Matematinė tikrovė yra tik pripuolamai susieta su daiktu. Kai mes sekame matematikos raidą, tai pastebime jos tarytum "įgimtą" polinkį savo operacijas atsieti nuo fizinių objektų. Fizikai traukos dėsnis yra konkretus faktas: obuolys krinta žemėn, vanduo teka nuo kalno, mėnulis skrieja apie žemę ir iššaukia vandenynų potvynius ir atoslūgius, išmestas į viršų akmuo krinta žemėn. Matematika nusako šiuos faktus, visai neminėdama nei obuolio, nei mėnulio, nei žemės, nei vandens. Ji išreiškia traukos dėsnį matematine formule, kur skaičių vietoj dažnai stovi tik raidės. Einšteino reliatyvybės teorija naudoja matematinę schemą, vadinamą "keturių dimensijų erdvės geometrija". Mes žinome, kad keturių dimensijų erdvės nėra, bet tai nekliudė Einšteinui išgalvoti matematinę teoriją, kuri prileidžia tokią erdvę. Ką tai reiškia? Kad matematikai tikrovė yra tai, kas gali būti nusakyta matematiškai, t.y. skaičiais bei geometriniais terminais. Sakykim, erdvė yra jai reali, jei ji gali būti išreikšta euklidinės ar neeuklidinės geometrijos dydžiais. Matematikos tikrovė yra tiek reali, kiek realūs yra skaičiai bei geometrinės figūros.
Kai filosofija kalba apie tikrovę, tai ji turi mintyje dvi tikrovės. Visų pirma tikrovė yra jai visa tai, kas turi nuo minties nepriklausomą egzistenciją. Filosofijos noras nėra, kaip kas dažnai sako, realizmą pakeisti idealizmu. Priešingai, ji nori duoti idealizmui realistinį pagrindą. Ji pripažįsta struktūrinę tikrovę, su kuria susiduria fizikas. Ji neabejoja kristalo, molekulės, atomo, branduolio, šviesos struktūromis. Ji pripažįsta pojūtinių kokybių tikrovę, nes jos yra mūsų pojūčių objektas. Ji pripažįsta tįsos arba kūno kiekybės tikrovę, nes ji yra kiekvieno pavienio daikto pagrindinė savybė. Ji pripažįsta priežastingumo tikrovę kaip energijos formų tolygybės santykį. Ji pripažįsta kaitos arba judesio tikrovę. Kas faktinai egzistuoja, tas yra filosofijai tikrovė. Žodžiu, filosofinės tikrovės pasaulis yra pirminiai egzistuojančiųjų daiktų pasaulis. Tačiau filosofija pažįsta dar ir kitą tikrovę — tai pažintinybių universą arba metafizinę tikrovę. Pastaroji apima trijų rūšių objektus. Visų pirma jai priklauso visos idėjos, kurios simbolizuoja daiktus, faktiškai esančius ar galinčius egzistuoti. Darže esantis akmuo yra tikrai. Jis turi nuo mano minties nepriklausomą egzistenciją. Bet šio akmens idėja yra priklausoma nuo mano minties. Akmens idėja yra atsieta nuo faktinės akmens egzistencijos. Mes galime taip pat turėti idėją tokio dalyko, kuris faktiškai neegzistuoja, o gali egzistuoti. Pagaliau metafizinė tikrovė apima daugybę idėjų, kurios ne tik kad neturi nuo minties nepriklausomos egzistencijos, o ir turėti negali, kaip giminė, rūšis, subjektas, predikatas. Scholastikai šias idėjas vadino enfia rationis. Entia rationis arba minties būtybės yra mūsų proto konstrukcijos, neturinčios jokio realaus už minties egzistencinio pagrindo. Visos suminėtos idėjos yra mūsų pažinimo elementai. Jos simbolizuoja ar tai pojūtinės, ar tai metafizinės patirties duomenį, ir štai kodėl jos turi "realią" reikšmę. Kai filosofija kalba apie tikrovę, tai ji iš tikrųjų teigia — scio aliquid esse. Tas kažkas gali egzistuoti ar tai pojūtinėje, ar tai idealinėje plotmėje. Pojūtinė tikrovė — tai tikrovė, kuri yra už minties, bet minties betarpišškai suvokta. O metafizinė tikrovė — tai minties sukonstruktuota tikrovė. Filosofinė tikrovė atsispindi šiuose teiginiuose: aš esu ir aš žinau, kad aš esu, ir aš žinau, kad tai žinau. Mano faktinis buvimas priklauso pojūtinei tikrovei, o mano faktinio buvimo žinojimas priklauso jau metafizinei tikrovei, žodžiu, fizika suvokia tikrovę kaip apraiškų santykių struktūrą, matematika — kaip aritmetinių bei geometrinių dydžių sumą, o filosofija — kaip pojūtinį davinį ar metafizinį duomenį.
7. Plg. Teatetas, 155.
8. Plg. Fedras, 250.
9. Apie sielą, 431 b 20.
10. Henri Bergson, L’EvoIution crėatrice, Presses Universitaires de France, Paris 1693, p. 532.