(Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50 m. sukakčiai paminėti)
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos respublikos teritorijoje buvo tik viena vadinamoji Žemaičių vyskupija. Jai vadovavo už nepriklausomybės veiklą labai nusipelnęs vysk. Pranciškus Karevičius, teologijos magistras, gimęs Mosėdžio parapijoje 1861 m. rugsėjo 30 dieną, miręs Marijampolėje 1945 m. gegužės 30 dieną. Sudarant Lietuvos Bažnyčios provinciją 1926 m., jis atsisakė savo pareigų, buvo pakeltas į arkivyskupus ir įstojo į Tėvų Marijonų vienuoliją, kuriai jis, arkivysk. J. Matulevičius, prof. Pr. Būčys ir kiti kunigai norėjo duoti naują impulsą. Kaimo arkivyskupu tapo vysk. J. Skvireckas, buvęs vysk. Karevičiaus pagalbininkas, generalinis jo vikaras, katedros kapitulos dekanas ir kunigų seminarijos profesorius.
Anais laikais Žemaičių vyskupija turėjo 19 dekanatų, kurių 17 buvo Lietuvos teritorijoje ir 2 Latvijoje, Kurše ir Žemgalijoje. Žemaičių vyskupijoje buvo 222 parapijos ir 170 filijų. Parapijose ir filijose apaštalavo 680 kunigų. Lietuvoje buvo 1.219.511 tikinčiųjų, Kuršo ir Žemgalijos dekanatuose — 100,070. Taigi iš viso — 1.319.589. Be to, vyskupijos ribose buvo 4 vienuolynai. Tėvų Pranciškonų Kretingoje, seselių Benediktinių Kaune, seselių Kotryniečių Krakėse ir seselių Kazimieriečių Pažaislyje.
Vienuolynai buvo maži ir į viešą gyvenimą neturėjo jokios įtakos. Kretingoje gyveno tik du tėvai: T. Antanas Pranciškus Bizauskas ir T. Jeronimas Pečkaitis. Vienuolyne viešėjo ir du kunigai pasauliečiai. Seselių Benediktinių vienuolyne buvo 16 seselių, daugiausia lenkų kilmės. Lenkų kilmės buvo ir Kotrynietės. Šv. Kazimiero seselės Pažaislyje buvo lietuvaitės. Motina Marija Kaupaitė, kongregacijos steigėja ir generalinė vyresnioji, buvo gimusi Ramygalos parapijoje 1880 m. Ji mirė Čikagoje 1940 m.
Stambus katalikybės jėgų šaltinis buvo Kauno kunigų seminarija. Joje mokslas tęsdavosi 6 metus. Dviejuose filosofijos kursuose mokėsi 50 klierikų, keturiuose teologijos kursuose taip pat 50 klierikų. Kauno kunigų seminarija turėjo 10 profesorių. Vysk. J. Skvireckas dėstė Šv. Raštą, egzegezę ir archeologiją. Kan. Kazimieras Paltarokas, seminarijos vicerektorius, dėstė fundamentalinę teologiją ir įvedė klierikus į kai kuriuos teologijos ir sociologijos klausimus. Kun. dr. Juozas Lesauskis dėstė dogmatinę teologiją ir liturgiją. Rektorius J. Maciulevičius-Maironis dėstė moralinę ir pastoralinę teologiją. Kan. Kazimieras Šaulys dėstė bažnytinę ir civilinę teisę. Kan. Antanas Alekna buvo Bažnyčios, Lietuvos ir pasaulinės istorijos profesorius. Kun. Morkus Merkelis dėstė patristiką, homiletiką, pedagogiką ir liet. literatūrą. Kun. Vladas Jurgutis dėstė filosofijos istoriją ir mokė lotynų kalbos. Kan. Pranas Penkauskas dėstė gamtos mokslus, mokė lotynų kalbos ir giedojimo. Kun. Izidorius Tamošaitis dėstė filosofiją. Kun. J. Petrošius buvo seminarijos ūkvedys ir sekretorius, o dr. Rapolas Šliūpas — seminarijos gydytojas.
Stambus katalikybės ramstis buvo ir katedros kapitula. Ją sudarė 6 prelatai, 3 kanauninkai ir 11 garbės kanauninkų, kurių 7 gyveno ne Kaune. Vyskupijos kurija susidėjo iš 13 įvairių pareigūnų. Į katedros kapitulą ir kuriją įėjo tokios žinomos asmenybės, kaip Maironis, Dambrauskas-Jakštas, kan. Kazimieras Paltarokas, prel. K. Olšauskas, Kazimieras Šaulys, Antanas Alekna, prel. J. Maciejauskas ir kiti. Jie švietė lietuviams savo gyvu ir rašytu žodžiu bei įvairiais darbais.
Nors anais laikais Žemaičių vyskupija priklausė Mohilevo bažnyčios provincijai, bet ji tvarkėsi savarankiškai. Mohilevo bažnyčios provincija buvo sudaryta 1798 m. caro Povilo I ir nuncijaus Lauryno Litą susitarimu. Tai provincijai priklausė Vilniaus, Žemaičių, Žytomiro, Tiraspolio, Rygos, Minsko, Kamenetso vyskupijos ir armėnų katalikų vienetas, valdomas Tifliso archimadrito Sarkis Ter-Abramian. Mohilevo arkivyskupas metropolitas buvo Latvijos baronas de Ropp. Komunistams įsigalėjus Rusijoje, de Ropp buvo pasmerktas mirti. Tačiau 1919 m. jam pavyko išvykti į Lenkiją. Jis mirė Varšuvoje. Jo įpėdinis arkivysk. Cieplak su savo generaliniu vikaru Butkevičium taip pat buvo pasmerkti mirti. Juos išgelbėjo Lenkijos vyriausybė. 1925 m. Cieplak buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu. Bet jis, lankydamas lenkų kolonijas JAV, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Jo kūnas palaidotas Vilniaus katedroje.
Įdomi yra Žemaičių vyskupijos pradžia ir jos vyskupai. Atrodo, kad Mindaugo laikais Lietuvoje veikė 2 vyskupijos.1 Bet su Mindaugo mirtimi pastoracinis darbas pakriko. Jis buvo atgaivintas Vytauto Didžiojo pastangomis 1417 m., steigiant Varnių-Medininkų vyskupiją, kurią popiežius Martynas V patvirtino 1421 m. Vyskupo ir jo kurijos išlaikymui Vytautas Didysis paskyrė keletą nuosavybių, tarp kitko ir Alsėdžių dvarą. Pirmasis Žemaičių vyskupas buvo Vilniaus katedros klebonas, vardu Motiejus, pašventintas vyskupu 1418 m. Jis valdė vyskupiją 3 metus ir savo mokslu bei gyvenimo pavyzdžiu patraukė daug pagonių į krikščionybę. 1421 m. jis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Nuo 1423 iki 1453 m. Žemaičių vyskupiją valdė vysk. Nikalojus Dziergavičius, pamaldus ir geras ganytojas. Jo įpėdinis buvo Martynas iš Luokės, buvęs Luokės klebonas. Jis pasižymėjo labai doru gyvenimu, bet valdė vyskupiją tik pusę metų. Ketvirtasis Varnių vyskupas buvo Jokūbas iš Trakų, vadinamas raudonuoju. Jis valdė vyskupiją 1454-1459 m. Mozūras Baltramiejus, valdęs vyskupiją 1459-14-33 m., buvo lietuviams svetimas. Vysk. Jurgis, lietuvis, pastatė medinę katedros bažnyčią ir, perkeltas į Vilnių, mirė 1464 m. Matas, buvęs Vilniaus arkidiakonas, valdė Varnių vyskupiją 7 metus (1463-1471) ir savo kuriją perkėlė į Alsėdžius. Ten jis įsteigė parapiją ir jos kunigus aprūpino reikalingomis pajamomis. Keistas buvo aštuntasis Varnių vyskupas Bartolomiejus Svirenkavičius. Jis buvo lietuvis ir mėgo muziką bei dainas labiau negu dera vyskupui.2 Jo įpėdinis žemaitis Martynas, buvęs Šiaulių klebonas, valdė vyskupiją 1485 1500 m. ir 1490 m. sudarė pasižymėjusių lietuvių sąrašą.
Vokiečių kilmės lietuvis Martynas, karaliaus Kazimiero pastangomis tapęs Varnių vyskupu, buvo nuostabus žmogus, visiems tapęs viskuo. Jis valdė vyskupiją 1500-1514 m. ir lankėsi Italijoje. Mikalojus Radvila tapo Varnių vyskupu, eidamas 20 metus, ir 1522 m. įsteigė Varnių katedros arkidiakonatą. Arkidiakonu buvo paskirtas kan. Jurgis Talaitis, kuris po Radvilos mirties valdė vyskupiją 1522-1531 m. Dvyliktasis Varnių vyskupas buvo Nikalojus Vižgaila, Trakų klebonas (?) ir Vilniaus kanauninkas. Pirma jis buvo Kijevo, paskui Varnių vyskupas. Jis buvo lietuvis, didelis patriotas ir įtakingas ganytojas. Vysk. Jurgis Talaitis, žemaitis, mirė neįžengęs į vyskupo sostą. Jo įpėdinis Vaclovas Vieržbickas valdė vyskupiją 1534-1555 m., pabaigė katedros statybą ir mirė Mosėdyje. Jo paliktą turtą kiti išgraibstė. Lenkas Jonas Domaniecki (1556 -1568) karaliaus Zigmanto protekcija tapo Varnių vyskupu ir padarė daug gero vyskupijai bei jos kapitulai. Stanislovas Norkutis, Varnių vyskupas 1564-1665 m., nepasižymėjo savo darbais. Viktorinas Vieržbicki, Varnių vyskupas 1556-1565 m., 1558 m. buvo paskirtas Lucko-Žytomiro vyskupu ir ten mirė 1588 m. Mažai žinoma apie vysk. Jurgį Petkevičių, kuris, gindamasis nuo eretikų, parašė kažkokį veikalą (Summam). Atrodo, kad jo valdymas nebuvo laimingas.3 Jis valdė vyskupiją 1567-1574 m. Garsus buvo Varnių vyskupas Merkelis Giedraitis (1567 -1609), vadintas neturtingųjų tėvu, erezijos naikintoju, beturčių šelpėjų. Jis mirė pagarsėjęs šventumu. Jis visur minimas su didele pagarba.4 Garsus buvo ir vyskupas Nikalojus Pacas (1610-1614), geras pamokslininkas bei administratorius. Jis padidino vyskupijos nuosavybę, prijungdamas jai savąją. Keliaudamas Italijoje, mirė Paduvoje. Atrodo, kad po jo mirties Varnių vyskupija keletą metų neturėjo vyskupo.5 Sekantis vyskupas buvo Stanislovas Kiška (1619-1626), jėzuitų mokinys ir jų pastangomis perėjęs iš kalvinų į katalikus. Jis du kartu buvo Romoje, pastatė keletą bažnyčių ir pasižymėjo dosnumu. Grįždamas antrą kartą iš Romos, mirė Vilniuje 1623 m. Vyskupas Abraomas Voina (1326-1630) buvo geras ganytojas. 1631 m. jis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Jo įpėdinis Varniuose Melkioras Gieyš Eljaševičius valdė vyskupiją tik dvejus metus (1630-1633). Jis buvo labai pamaldus, 1631 m. sušaukė vyskupijos sinodą ir rūpinosi našlėmis bei jaunimu. Vysk. Jurgis Tiškevičius (1633-1649) buvo geras ganytojas ir 3 kartus buvo sušaukęs Varnių vyskupijos sinodą. 1949 m. jis tapo Vilniaus vyskupu. Jis mirė Karaliaučiuje, bet jo kūnas, palaidotas Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje, kurią jis pastatė. Vysk. Petras Parčiauskis (1650 -1659) rūpinosi kunigų drausme ir paskyrė katedros bei kurijos archyvų prižiūrėtoją (Custos). Jis mirė 1659 m. Alsėdžiuose, kuriuos daugelis vyskupų buvo pamėgę. Aleksandras Posius (1368-1695), o gal Kazimieras Pacas (?), sudegus katedrai, pastatė naują mūrinę katedros bažnyčią ir buvo kapitulos geradaris. Jis mirė 1695 m. Alsėdžiuose.6 Vysk. Kryšpin Kirchstein (1695-1708) gerai tvarkė vyskupijos reikalus, 1697 m. vizitavo visą vyskupiją, įkurdino karmelitus Kėdainiuose, gynė bažnyčias nuo švedų kareivių sauvaliavimo ir mirė 1708 m. Kiduliuose, tėvų dvare. Jis buvo vokietis. Jonas Zgierski (1709-1714), pirma buvo Smolensko, paskui Varnių vyskupas. Jis buvo uolus ganytojas, švietė savo pavyzdžiu, skatino kunigus mokslintis, rėmė Kėdainių karmelitus ir Žemaičių Kalvarijos domininkonus. Mirė 1714 m. Vilniuje. Ten ir palaidotas.
Vysk. Povilas Sapiega (1714-1715), buvęs cistersų generalinis vyresnysis, važiuodamas į Lietuvą, susirgo Varšuvoje ir ten mirė. Apie vysk. Aleksandrą Horain (1715 -1735) Elenchus rašo, kad jis Tilžėje buvo suparaližuotas ir mirė sulaukęs senatvės.7 Vysk. Juozapatas Karpis (1736-1739) buvo geras ir pamaldus ganytojas. Lankydamas Trakus, susirgo ir mirė. Vysk. Antanas Tiškevičius (1740-1762) nuoširdžiai rūpinosi vyskupijos, kunigų ir klierikų reikalais. Jis padalino vyskupiją į 10 dekanatų, įvedė Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje atlaidus ir 1752 m. sušaukė vyskupijos sinodą. Paskirtas Vilniaus vyskupu, jis mirė 1752 m. Alsėdžiuose, nepasiekęs Vilniaus.
Vysk. Jonas Lopačinskas (1762-1778) pastatė 1771 m. Varnių kunigų seminariją ir pavedė ją tėvams jėzuitams. Jis buvo lietuvis, uolus ganytojas bei geras administratorius ir rūpinosi religine spauda. Jis parašė Apaštalų Sostui 2 reliacijas apie Žemaičių vyskupijos padėtį. Vysk. Steponas Jonas Giedraitis (1773-1803) valdė Varnių vyskupiją laiškais iš Varšuvos ir tik trumpai gyveno Alsėdžiuose. Jo valdymas buvo pelningų vietų skirstymas draugams ir giminėms.8 Kitoks buvo vysk. Arnulfas Giedraitis (1803-1838). Jis apsigyveno Varniuose, palaikė prieš rusus žygiuojantį Napoleoną, išvertė Naują Testamentą į lietuvių kalbą ir keliavo po Italiją. Jo įpėdinis buvo visiems lietuviams gerai pažįstamas vysk. Motiejus Valančius (1850-1875). Palikęs Alsėdžius, apsigyveno Varniuose, bet 1864 m. buvo rusų priverstas persikelti į Kauną. Tas genialus Lietuvos apaštalas savo žodžiais, raštais ir darbais pažadino religinį Lietuvos atgimimą ir pasėjo sėklą, kurios vaisiais gėrėjosi sekančios lietuvių kartos. Anais laikais, tur būt, jis buvo sumaniausias Europoje vyskupas. Gerai vyskupijos reikalus tvarkė ir vysk. Mečislovas Paliulionis (1883-1908), nors jam buvo sunku vairuoti tarp lenkų ir lietuvių. Reikia tačiau priminti, kad tarp 1890 ir 1894 m. kunigų seminarijoje lenkų kalba buvo pakeista lietuvių kalba. Vyskupo populiarumą rodo ir tas faktas, kad jo laidotuvėse dalyvavo 150 kunigų. Vysk. Gasparas Cirtautas 1908 m. tapo Žemaičių vyskupijos valdytoju, o 1910-1913 m. jos ganytoju. Jis pasižymėjo labdaros darbais. Mirė Berlyne po operacijos. Religinis ir tautinis lietuvių gyvenimas suklestėjo antrą kartą, valdant Žemaičių vyskupiją Pranciškui Karevičiui (1914-1926) m. Jis buvo labai taurus žmogus, didelio išsilavinimo, didelis patriotas ir šviesus ganytojas.
Po paskutiniojo Lenkijos padalinimo viena Lietuvos dalis atiteko Vokietijai. Vokiečiai nenorėjo, kad jos bažnytiniai reikalai būtų tvarkomi Lietuvoje, atseit Rusijoje, gyvenančių vyskupų. Toje Lietuvos dalyje 1798 m. buvo įsteigta Vygrių vyskupija.
1799 m. Vygrių vyskupu buvo paskirtas Prienų klebonas Mykolas Karpavičius. Vygrių vyskupija turėjo 154 parapijas ir išsilaikė 18 metų. 1818 m. vietoje Vygrių vyskupijos buvo įsteigta Seinų vyskupija.9 Lenkams užėmus Seinus 1919 m., vyskupas Antanas Karosas ir kunigų seminarija buvo priversti persikelti į Lietuvos teritoriją. Steigiant Lietuvos bažnytinę provinciją 1926 m., Seinų vyskupija pavadinta Vilkaviškio vyskupija.
Norėdamas pakelti tautinę, dorovinę ir religinę lietuvių sąmonę, savo laiku vysk. M. Valančius steigė parapijose blaivybės draugijas, ragino kunigus steigti mokyklas bei knygynus, parašė keletą knygų ir, nepaisant sunkių sąlygų, rėmė lietuvišką spaudą. Galima sakyti, kad jo pradėtą švietimo darbą tęsė prel. Aleksandras Dambrauskas ir Saulės bei Žiburio draugijos. Prel. Dambrauskas sumaniai vadovavo Šv. Kazimiero draugijai, redagavo "Žinyčią" ir "Draugiją", o nuo 1911 m. pradėjo leisti "Ateitį" nemokamu "Draugijos" priedu. Tai buvo besikuriančios Ateitininkų sąjungos organas. Dambrauskas parašė taip pat keletą maldaknygių ir biografijų.
Kai Maironis savo poezija užbūrė lietuvių patriotų jausmus, keli Žemaičių vyskupijos kunigai 1906 m. įsteigė Saulės draugiją ir plačiu maštabu pradėjo švietimo darbą. 1913 m. Saulės draugija turėjo 63 skyrius su 3.372 nariais, išlaikė 24 mokyklas, turėjo 23 skaityklas su 8.092 tomais knygų. Prieš karą ir po karo Saulės draugija ruošė mokytojams kursus. Saulės draugijos pastangomis Kaune 1913 m. buvo pastatyti Saulės rūmai, ilgainiui tapę tautiško-katalikiško auklėjimo centru. 1919-1920 m. Nepriklausomoje Lietuvoje veikė 10 Saulės draugijos įsteigtų progimnazijų ir gimnazijų. Jose mokėsi 1.639 mokiniai.
Mažesnės apimties darbą išvystė užnemunyje 1906 m. įsteigtoji Žiburio draugija.
Pradžioje ji įsteigė keletą pradžios mokyklų, mergaičių progimnaziją Marijampolėje, 3 senelių prieglaudas ir "apsaugos namus" beturčių vaikams. Ji buvo užsimojusi organizuoti ūkininkus ir darbininkus, bet jos darbą pristabdė 1914 m. prasidėjęs pasaulinis karas. Karui pasibaigus, Žiburio draugijos darbas pagyvėjo. Ji įsteigė keletą progimnazijų, kurių daugumas 1919 m. išaugo į gimnazijas. Žiburio draugijos įstatus parašė kun. Justinas Staugaitis, busimasis ilgametis seimo pirmininkas ir Telšių vyskupas.
Kovojant su nuolatine rusų priespauda, brendo ir politinė lietuvių sąmonė. Po 1905 m. revoliucijos Vilniuje buvo sušauktas lietuvių seimas, vėliau pavadintas didžiuoju. Jame dalyvavo apie 200 įvairių politinių srovių atstovų. Vykstant seimui, kun. Būčys, kun. Karevičius ir kun. Matulaitis parašė trumpą krikščionių demokratų srovės programą, kuri vėliau keletą kartų buvo papildyta ir perredaguota. Vienas svarbiausių programos punktų buvo kun. Aleksandravičiaus paleistas šūkis: "Žemė priklauso tiems, kurie ją dirba". Tą programos planą vėliau teko įvykdyti kun. Mykolui Krupavičiui, krikščionių demokratų partijos lyderiui.
Į Steigiamojo seimo rinkimus krikščionys demokratai, ūkininkų sąjunga ir darbo federacija ėjo atskirais kandidatų sąrašais. Politinis katalikų pajėgumas pasirodė po seimo rinkimų. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio mėnesio 14-15 d. Visuotiniu slaptu balsavimu į Steigiamąjį seimą buvo išrinkta 112 atstovų. Krikščionys demokratai, ūkininkų sąjunga ir darbo federacija pravedė 59 atstovus ir laimėjo daugumą. Steigiamasis seimas respublikos prezidento pareigas pavedė Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui, ūkininkų sąjungos pirmininkui.
Lenkams pasirašius konkordatą su Šv. Sostu 1925 m. vasario 10 d., lietuviai, protestuodami prieš tariamą Vilniaus priskyrimą Lenkijai, demonstravo prieš Šv. Sosto delegatą Lietuvai vysk. A. Zecchini ir išmušė jo langus. Roma delegatui įsakė išvykti į Latviją. Tų pačių metų pabaigoje Pijus XI, pradžioje nesupratęs gerai lietuvių katalikų reikalų ir būdamas dar nuncijum Lenkijai bei pravažiuodamas pro Kauną, persiskyręs su vyskupu Pr. Karevičium, paskyrė arkivyskupą J. Matulaitį Lietuvos vizitatorium. Vizitatorius, atvykęs į Lietuvą, svarstė su Lietuvoje esančiais vyskupais (Karosu, Karevičium, Skvirecku ir prel. Faidutti, Zecchinio bendradarbiu) du svarbius reikalus: konkordato sudarymą su Šv. Sostu ir Lietuvos bažnytinės provincijos steigimą. 1926 m. arkivysk. Matulaitis ir vysk. Karevičius išdėstė Pijui XI Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Pijus XI, žiūrėdamas Bažnyčios gerovės ir nepaisydamas praeityje pasitaikiusių klaidų, 1926 m. balandžio mėnesio 4 dieną paskelbė bulą "Lituanorum gente", kuria buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija su 5 vyskupijomis: Kauno arkivyskupija, Telšių, Panevėžio, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijomis. Kauno arkivyskupu buvo paskirtas vysk. J. Skvireckas, Panevėžio vyskupu Kazimieras Paltarokas, Telšių vyskupu prel. Justinas Staugaitis, Kaišiadorių vyskupu prel. Juozapas Kukta, Vilkaviškio vyskupu Ant. Karosas, o buvęs užsienio reikalų ministeris kun. Mečislovas Reinys — Vilkaviškio vyskupo padėjėju su teise paveldėti vyskupijos valdymą.10
Deja, netrukus po bulos "Lituanorum gente" paskelbimo ir po trečiojo seimo rinkimų Lietuvos vyriausybė pradėjo šnairuoti į Lietuvos vyskupus ir nenorėjo jų pripažinti. Trečiojo seimo rinkimai įvyko 1926 m. gegužės mėnesio 8, 9 ir 10 d. Juos laimėjo kairieji. Gegužės mėnesio 15 dieną Mykolas Sleževičius, pavestas prezidento K. Griniaus, sudarė koalicinę vyriausybę iš liaudininkų ir socialdemokratų. Socialistai pradėjo reikalauti, kad būtų įvesta civilinė metrikacija, kad būtų nutrauktas kunigų algų mokėjimas ir kad būtų apkarpytos bažnytinės žemės. Dešiniųjų opozicija, krikščionys demokratai ir tautininkai, kai kuriuos viešojo gyvenimo reiškinius aiškino komunizmo pavojumi ir bendru susitarimu 1926 m. gruodžio 17 dieną įvykdė ginkluotą perversmą. Atsistatydinus prezidentui Griniui, respublikos prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona.
Naujoji respublikos vyriausybė 1927 m. rugsėjo mėnesio 27 d. pasirašė konkordatą su Šv. Sostu. Tačiau ir po konkordato pasirašymo tarp respublikos vyriausybės ir kakatalikų pasitaikė įvairių nesklandumų. Bet nepriklausomybės laikais santykiai tarp Lietuvos ir Šv. Sosto, nepaisant klaidų, skaudžių ir nemalonių įvykių, nenutrūko. Nepriklausomybės laikais lietuvių katalikų gyvenimas klestėjo Lietuvoje ir užsienyje.
1 Antanas Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, 1936 m., 11-12 p.
2 Elenchus omnium ecclesiarum, 1921 m., 82 P-
3 Ten pat, 83 p. (Infausti regiminis praesul).
4 Ten pat, 83 p.
5 Liet. Enciklopedija, XXI, 309-310 p.
6 Plg. Elenchus 83 p. ir L.E. XI, 530-531 p.
7 Plg. Elenchus 83 p. ir L.E. XXI, 307 p.
8 Plg. Elenchus 83 p.; L.E. XXXV, 83-84 p.
9 Br. Kviklys, Mūsų Lietuva, III, 626-632 p. ir L.E. XXVII, 191-194 p.
[1]O. Zaštautaitė, Pijus XI, 352-358 p.