HINDENBURG
Didelis pasisekimas tokių gąsdinančios įtampos filmų, kaip “Jaws”, “Earthquake” ir panašių bus paveikęs, kad būtų sukurtas šis filmas apie milžiniškojo vokiečių cepelino “Hindenburgo” tragediją. Šis cepelinas ore sudegė 1937 m. gegužės 6 d., jau perskridęs Atlantą ir pasiekęs aerodromą Lakehurst, N.J. Nelaimėje buvo užmušti 22 cepelino aptarnautojai, 13 keleivių ir vienas žemėje stovėjęs asmuo.
Filmas yra susuktas Universal bendrovės. Jis nesiriboja vien pačiu cepelino sudegimu, bet atskleidžia ir paruošiamuosius darbus, keleivių charakterius bei jų išgyvenimus skridimo ir katastrofos metu. Filmo scenarijų sukūrė Nelson Goddin, panaudodamas M.M. Mooney knyga.
Filmui nepalanki aplinkybė, kad beveik kiekvienas žiūrovas iš anksto žino pabaigą — cepelinas sudegs. Užtat režisierius Robert Wise čia įveda naujų papildymų. Vaizduojami nacių laikai Vokietijoje, skamba vokiškosios dainos prie jų pamėgto alučio. įvedama nauja intriga, kad cepelino žuvimo priežastis buvo sabotažas, atliktas nacių nemėgusio asmens. Naciai turėjo tikslą laimėti sau palankios propagandos šiuo pasisekusiu milžinu — cepelinu, nugalinčiu bekraštį okeaną. Sabotažininkas norėjo, kad ta propaganda subliukštų kaip tik amerikiečių akyse, todėl padėjo bombą, su laikrodžiu užtaisytą, kad cepelinas sprogtų, jau pasiekęs skridimo pabaigą.
Dagys Did. Kunigaikštis Gediminas diktuoja
Pavojų susekė vokiečių į cepeliną įsodintas žvalgybos pulkininkas, tik grįžęs iš talkinimo ispanams. Šį savo vaidmenį čia gerai atlieka aktorius George C. Scott, gal labiausiai sudominąs publiką, greta su keliaujančios grafienės vaidmenyje aktore Anne Bancroft. Filme yra įvairumų. Čia koncertas su humoristinėmis parodijomis, juokiantis iš nacių, čia kortų lošėjų įtampa, čia romantiškos prošvaistės, čia grafienės ginčai su nacių muitininkais, čia sabotažininko gaudymas. Bet, žinoma, ypač gilų įspūdį palieka į tą filmą įjungtos tikrovės nuotraukos — kaip suliepsnojo ir sudegė milžiniškasis cepelinas. Filme yra ir aktualių dialogų mūsų laikams, kaip tas klausimas sabotažininkui: “Argi manai, kad pakeisi pasaulį, susprogdindamas Hindenburgą?” “Bent tai bus vieta tą keitimą pradėti”, — atsako šis. Pabaigoje Greg Mullavey perteikia Herb Morrisono, ABC reporterio, gyvą atpasakojimą per radiją tos baisios Hindenburgo tragedijos.
Apskritai filmas intriguojantis. Gal jis neiškilęs į menines aukštumas, bet turi elementų, kurie jį daro vertu pamatyti. Vaikams gal būtų kiek per baisus.
DOG DAY AFTERNOON
Filme atkurtas tikras 1972 m. įvykis Brooklyne. Trys jauni vyrai įsibrauna į banką tuoj prieš uždarymą, pasiryžę apiplėšti. Jauniausias, kuris turėjo automobiliu išvežti draugus, pabūgęs pačioj pradžioj pabėga, grįždamas namo požeminiu traukiniu. Visą ratą suka plėšimo iniciatorius Sonny, kurį čia su pasigėrėtinu sugebėjimu vaidina Al Pacino.
Užpuolimas nuo pat pradžios nesėkmingas. Iš banko pinigus randa išvežtus, pasilikę — tik ne tiek daug. Banką greit apsupa policija, dar daugiau susirenka smalsuolių. Prasideda telefonu ir asmenišku susitikimu derybos tarp vadovaujančio plėšiko ir policijos, FBI. Savo vaidmenį gerai atlieka ne vien Al Pacino, bet ir jo sėbras Sal (John Cazale). Abiejų vaidyba ne eilinė, su giliu įsijautimu į personažų psichologiją. Ypač nelengvą vaidmenį turi Al Pacino, kuriam reikia atvaizduoti čia normalų užpuolimo planuotoją, čia įsikarščiavusį ginčų vedėją su policija ir minia, čia įtampą, kalbantis telefonu su žmona, čia gilius pergyvenimus, atėjus prie jo į plėšimo vietą jo motinai, čia diktuojant savo testamentą, jeigu jis žūtų šiame užpuolime, pagaliau — telefonu besikalbant su draugu homoseksualu, kurį jis buvo “vedęs” ir kurio operacijai pasiversti moterimi jis, svarbiausia, ir nuėjo “lėšų ieškoti” į banką.
Ištisos scenos vyrų ir ypač moterų — banko tarnautojų — pergyvenimų, kai juos sulaiko apiplėšti atėję vyrai. Kiekvienas personažas tai kitaip išgyvena. Viskas sukelia žiūrovo susidomėjimą, net ir to, kuris nemėgsta visokių apiplėšimų. Policijoj ir FBI irgi įvairūs tipai — nuo simpatingo policijos valdininko, kuri vaizduoja Chrales Durning, iki šalto profesionalo, kurio vaidmeny James Broderick. Baigiasi policijos pergale — antrininkas plėšikas nušaunamas, o Sally, pajutęs revolverį prie smilkinio, pasiduoda. Scenarijus parašytas, artimai laikantis tikrovės faktų. Spauda šį filmą jau pradeda skelbti tarp dešimties 1975 m. gerųjų, numato jam Oscarus. Bet yra čia ir neigiamybių. Tvarkos saugotojai tarpais taip pavaizduoti, kad ekrano minia, o net ir teatro žiūrovai, ima simpatizuoti plėšikams. O jau vulgarių žodžių tokia gausybė, kad protestuodama viena filme vaizduojama moteris prataria: “Aš krikščionė, mano ausys — tai ne sąšlavų dėžės”.
THE BLACK BIRD
Tai filmas, kuris nepalieka gilesnio įspūdžio žiūrovui, nors turi publikos mėgstamų aktorių, kaip George Segal. Tai komedija, bet teturi labai lėkštą humorą. Veikalas sukasi apie metalini paukštį, dėl kurio paėmimo nuosavybėn varžomasi. Juo interesuotas Sam Spade (G. Segal) ir taip pat viena paslaptinga europietė gražuolė Anna Kemidon, kurią čia vaizduoja Stephane Audran. Ji ištekėjusi už neūžaugos, kuris dėvi nacių uniformą ir pamėgdžioja Hitlerį.
Filmą pagamino Columbia bendrovė, tekstą paruošė ir režisavo David Giler, panaudodamas daugiau kaip prieš 30 metų susuktą filmą “Maltese Falcon”, tačiau ši parodija išėjo visiškai blanki. Nelabai vykusiame filme paskęsta ir žymios prancūzų aktorės Stephane Audran (režisieriaus Claudę Chabron žmonos) talentas.
THE SUNSHINE BOYS
Prieš trejetą metų Niujorko scenoje su dideliu pasisekimu ėjęs Neil Simon sukurtas vaidinimas dabar čia paverstas filmu. Simono vaidinimai jų statytojams yra atnešę milijonus. Daugeliui patiks ir ši komedija, nors kai kurie amerikiečiai šaltokai apie šį filmą atsiliepia. Atrodo, kad jiems stinga amerikietiško humoro, tačiau europiečiui ši komedija daug arčiau prie širdies, negu daugelis persunktų amerikietiškais pokštais, kur gal yra nemažai išorinių staigmenų, bet kur mažiau sąmojaus ir humorą sukeliančių charakterių bei situacijų.
Šiame United Artists susuktame filme režisierius Ray Stark pavaizduoja du vodevilio aktorius, drauge vaidinusius 43 metus, bet asmeniškai ne tik nesuartėjusius, bet net persisun-kiusius neapykanta. Vienas jų — Al Lewis (George Burns) dar kiek šaltesnis, o antras — Willy Clark (Walter Matthau) tiesiog spirga, kad savo erzlia energija atrodo kokia 20 metų jaunesnis, negu tos komedijos personažui skirta būti.
Clarko brolvaikis Ben Clark, kurį sklandžiai vaidina Richard Benjamin, nori savo dėdę vėl išvesti į sceną ir sutaria su televizija, kad jis su savo ankstyvesnių partneriu vėl atkurs vieną iš savo vaidinimų. Tam tikslui abudu ir susieina. Čia tas jų apsikapojimas, tikrai gausus humoru, žiūrovą įtikina, kaip yra beprasmis susipykimas draugų tarpe, bet ir prajuokina tų abiejų charakterių susikirtimo būdai. Pats jų atkuriamas vaidinimas mažiau turi humoro, kaip jų pasiruošimai, juokingos įtampos išgyvenimai. Žiūrovas galės ir nusikvatoti, ir šį tą iš teatro išsinešti.
LUCKY LADY
20th Century-Fox bendrovė sukrovė net 14 mil. dol., sukdama šį filmą, ir negalima sakyt, kad jis būtų labai įspūdingas. Tiesa, jis suorganizuotas gana prabangiai, su dažnai besikeičiančiomis scenomis, puošniomis dekoracijomis, turtingais vaizdais, tačiau aktorių vaidyboje ir pačiame turinyje nėra gelmės. Filmas gausus įvairumais, bet sukasi apie svaigalų kontrabandą prohibicijos laikais. Neseniai tapusi našle, dainininkė Claire, kurią čia savu stiliumi vaidina filmų garsenybė Liza Minnelli, susideda su depresijos nuskurdintu “playboy” (Burt Reynolds) ir panašiu jo sėbru (Gene Hackman), kad jie kartu nugabentų paskutinį jos vyro paliktą svaigalų laivą. Abudu, pamilę našlę, ryžtasi rizikingam žygiui Atlanto pakrantėse, prie Kanados sienos. Susidaro pavojai ir įtampa, susidūrus su konkurentais, įsijungus ir laivyno jėgoms. Iškyla laivų kovos tarp sindikatinio svaigalų spekulianto Christy McTeague (Joh Hillerman) ir flotilos nepriklausomų alkoholio kontrabandininkų, įsiveliant ir mūsiškės “Lucky Lady” laivui. Gudrumai ir ryžtas Claire kompanijai padeda pasiekt laimėjimą.
Filmo režisierius St. Donen įvedęs nemažai margo gyvumo, sudaręs greitai besivystančių įvykių pynę ir filmą padaręs, galima sakyt, nenuobodu, nors šiaip jis gana tuščias, nevengiama nešvankumų, pasitaiko vulgarumų. Kas nueis pažiūrėt, nenuobodžiaus, kas neis — daug nenustos. Filme yra vietų, kurios nepriimtinos visokio amžiaus žmonėms. Kritikai net atsiliepia, kad retai kada tiek daug pinigų išleidžiama filmui, kuriame nėra reikiamo kūrybinio nuoseklumo.
SHERLOCK HOLMES’ SMARTER BROTHER
Žvalgo, seklio Sherlock Holmes populiarumas palenkė ir šiam filmui tokį vardą parinkti, nors čia nedaug kas rišasi su sekimu, išskyrus pastangas išvogti vieną svarbų dokumentą. Dabar amerikiečių filmuose ne tiek siekiama sudominti pastatymo meniškumu, charakterių gilumu, kaip bandoma suvilioti arba seksu, arba pastangomis žiūrovui sudaryti išblaškantį, prajuokinantį vakarą. To siekiama iki kraštutinumo, kad komedija virsta farsu, nusagstytu vulgariais posakiais ar veiksmais. Šiame filme to netrūksta. Nieko jau taip labai seksiško jame nėra, bet berniškumo — tai užtenkamai. Filmas atrodo sudurstytas iš eilės amerikietiškų pokštų — tai pasirodys su kostiumais, neturinčiais užpakalio, tai daužysis dekoracijų sandėly ir panašiai. Filmo aktoriai: Gene Wilder, Madeline Kahn, Marty Feldman, Dom DeLuise, Leo Mc-Ker ir kt. Vietomis jie vaidina, daug kur — tik šaržuoja.
ADIOS AMIGO
Šis Atlas bendrovės filmas tuo ypatingas, kad tas pats žmogus — Fred Williamson — paruošė jo tekstą, filmą suorganizavo, jį režisavo ir pats vaidino. Filmo kritikai sako, kad filmo pavadinimas “Adios Amigo” — “Sudie, drauge” atitinka filmo kūrėjo pasiektus rezultatus: jo drąsa pralenkia sugebėjimus ir, jei toliau taip bus, jam tektų atsisveikinti su tokių filmų gamyba.
Čia kitas aktorius — Richard Pryor — vaidina kvaišai atrodantį, bet apsukrų sukčių, kuris išgelbsti ir Williamsoną iš kalėjimo, ir abudu išjoja su glėbiu pinigų. Meksikietiškoje atmosferoje jiedu keliauja, lanko miestus ir smukles, kits kitą apgaudinėja, gaudo pabėgusį su pinigais ir panašiai. Pryor sėkmingesnis vaidyboje. Jam pavyksta išvežti ir nelengvą sceną, kaip jis iš vieno miesto suktai išgauna žemę, galėsiančią būti panaudotą geležinkeliui, lyg užhipnotizuodamas susirinkusią miestiečių minią.
Filmas sukurtas negrų Iš negrų gyvenimo, bet šiuo kartu juos silpnai reprezentuoja.
Juozas Prunskis