Danguolė Sadūnaitė
KVIETIMAS
rytas atėjo
tyliai, be garso
(kai dangus — tiktai drėgnai mėlyna rožė)
— — —
visur matydamas
stebuklą
IŠSIPILDYMAS
ir atrodo man dabar,
metams baigiantis,
jog visas mano skausmas,
visas mano skausmas
sutekėjo, Viešpatie,
į Tavo kūną
DŽIAUGSMAS
1.
buvau dulkė,
kelyje —
kaitroje gimusi
2.
užmirštą valandą
atėjai,
lietumi mane apgaubdamas,
— — —
ir dabar savo spalvomis
pasiekiu dangų
TAU
ta dieną griaudė
(iš toli)
— — —
taip ir pasilikau,
Tavęs ieškodama —
išblyškusiu veidu
(liesdama Tavo balsą):
kažkur tarp žaibu ir griaustinių
PRISIRIŠIMAS
1.
šiurkščia žole būsiu
nuolatos su Tavimi
kelionėje
2.
Tavo pėdoje
apsigyvensiu —
(mažoje oazėje)
paukščio teisėmis
* * *
1.
tyla ir —
burtininkavimas mėnulio
su naktimi,
— — —
kai upė geria
jo šviesą —
2.
ir aš pagaliau laiminga:
atsispindžiu Jo ašaroje
VAKARAS
1.
visą savo gaisrą
atidavei mums —
saulėleidi,
iki paskutinio lašo
— — —
— — —
2.
ir kai vėjas, sustabdęs debesis,
nuslysta tavo plaukais:
ar girdi jame mano balsą?
ALYVOS ŽYDI
1.
Alyvos žydi
(jų spalvą matė tik jūra).
............ ............ ............
............ ............ ............
Rupi saulėleidžio druska
graužia lūpas —
ir graužia grindinį...
2.
Greitai
tamsa mus maudys
tampriame mėnulio
apsikabinime...
ŽYDINTIS MEDIS
1.
Iškentėta tiesa,
mano šaknys žemėje.
2.
Tiktai pavasarį
žiedai mane išlaisvina —
džiaugsmu dusindami:
ir tada suprantu
šviesą ir tamsą...