JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Čia norime pateikti keletą minčių apie mūsų pagrindines institucijas, kurias esame įpratę vadinti veiksniais. Kai "Laiškuose Lietuviams" kartais pasirodo panašia tema koks nors straipsnis, tai kai kurie ima priekaištauti, kad mes turėtume rašyti tik religinėmis temomis, o politiniams klausimams nagrinėti turime kitus laikraščius bei žurnalus. Bet jau daug kartų esame skaitytojams priminę, o pagaliau ir be jokio specialaus priminimo kiekvieno numerio pirmame puslapyje matome įrašą, kad "Laiškai Lietuviams" yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas. O kokiai sričiai priklauso mūsų veiksniai? Tie veiksniai yra: PLB, Vlikas, Altą, Diplomatinė tarnyba. Tai yra institucijos, kurios rūpinasi visu mūsų išeivijos gyvenimu ir Lietuvos laisve. Joms turi rūpėti ir mūsų politinė, ir kultūrinė veikla, neišskiriant net nė religinės srities. Juk mūsų konkrečiame gyvenime visa tai glaudžiai rišasi.
Šį straipsnį iššaukė kai kurių asmenų priekaištai ir nepasitenkinimas, kai "Pasaulio Lietuvyje" (1975 m. lapkr. - gruodžio numeryje) pasirodė kai kurių 1975 m. lituanistinės jaunimo stovyklos dėstytojų atsakymai į p. S. Barzduko pateiktus klausimus. Tie klausimai stovykloje buvo prabėgomis lektoriams pateikti, į kuriuos jie paskubomis trumpai atsakė. Didžiausią nepasitenkinimą sukėlė mano atsakymas į klausimą: ar laikote bendrinių mūsų institucijų gausą tikslinga apraiška, o gal būtų racionalios ir tam tikros reformos? Atsakyme buvo pripažinti dideli Altos nuopelnai, bet paskui buvo pridėta, kad dabar, kai turime Amerikoje Vliką, Altą gali būti tik keblumų teikiąs duplikatas. Mūsų vieningos veiklos klausimu esu plačiau rašęs "Laiškuose Lietuviams" 1972 m. 2-me numeryje. Iš esmės tos pačios nuomonės ir dabar tebesilaikau. Tad minėtas mano pasakymas apie Altą, galima sakyti, buvo iš viso konteksto išimta mintis, kuri, nežinant visos mano galvosenos, tikrai galėjo
Dagys Pasigailėk mūsų!
atrodyti labai keista ir net žiauri. Kai kurie tuoj pradėjo daryti jiems įprastas išvadas: Vaišnys sako, kad Altą nereikalinga, vadinasi, jis sako, kad nereikia Lietuvos laisvinimo institucijos; taigi jis nenori, kad Lietuva būtų išlaisvinta; taigi jis yra komunistas!
Mane visuomet liūdnino ir tebeliūdnina mūsų veiklos skaldymas ir visų mūsų skaidymasis, kai mes dažnai visi kartu nekovojame prieš savo bendrą priešą, bet kovos ginklus nukreipiame vieni prieš kitus. Tokia "veikla" neabejotinai silpnina Lietuvos laisvinimo pastangas, pasitarnaudama tik okupantui. Nesakau, kad reikėtų visas skirtingas institucijas panaikinti, paliekant tik vieną, bet būtinai reikia, kad tos institucijos glaudžiai bendradarbiautų, viena kitą remtų, o neimtų griauti tai, ką kita stato.
Man labai patinka mūsų veiklos palyginimas su gerai organizuota kariuomene. Kariuomenėje paprastai būna įvairių ginklo rūšių: pėstininkų, jūrininkų, artilerijos, aviacijos. Jeigu koks nors kariuomenės vadas, norėdamas vienybės, panaikintų skirtingas ginklo rūšis, palikdamas tik vieną, tai tokiu būdu jis kariuomenės nesustiprintų, tik labai ją susilpnintų. Tačiau jeigu tos skirtingos kariuomenės ginklo rūšys nebendradarbiautų, viena kitos neremtų, bet pradėtų tarpusavio kovą, tai toji kariuomenė bematant pati save sunaikintų. Tokiu atveju, žinoma, būtų geriau, jeigu būtų palikta tik viena ginklo rūšis. Panašiai yra ir su mūsų institucijomis bei organizacijomis. Jeigu turime įvairių institucijų su įvairiais specifiniais uždaviniais, tai labai gera. Tačiau tos skirtingos institucijos turi bendradarbiauti, o ne viena prieš kitą kovoti.
Metus žvilgsnį į mūsų veiksnių praeitį, ne visuomet tenka pasidžiaugti santaika ir darniu bendradarbiavimu. Pradžioje buvo trynimosi tarp Vliko ir Diplomatinės tarnybos, dabar vyksta šaltas karas tarp Bendruomenės ir Altos. Kartais ir Vlikas su Altą ne visai draugiškai pasikalba. O Vliko ir Altos specifiniai uždaviniai yra beveik tie patys — rūpintis Lietuvos laisvinimu. Vlikas apima viso pasaulio lietuvių išeiviją, o Altą — tik JAV. Ypač dabar, kai Vlikas yra Jungtinėse Amerikos Valstybėse, būtinam reikalui esant, jis galėtų atlikti ir tas pareigas, kurias paprastai atlieka Alta. Tad jeigu šios dvi institucijos nesugebėtų bendradarbiauti, bet viena pradėtų griauti tai, ką kita stato, tai kiekvienam aišku, kad čia būtų tik "įvairių keblumų teikiąs duplikatas". Bet mes tikime ir tikrai nuoširdžiai trokštame, kad visi mūsų veiksniai sugebėtų darniai bendradarbiauti ir derinti savo veiklą. Tai bus visiškai nesunku, jeigu visi prieš akis turėsime savo bendrą ir labai kilnų tikslą, o ne asmeniškas ambicijas, pavydą, niekam nenaudingą partiškumą.
Didžiausi ginčai ir nesusipratimai tarp mūsų veiksnių dažniausiai kyla dėl dviejų klausimų: 1. kas ir kada turi teisę rinkti aukas, 2. kas turi teisę rūpintis Lietuvos laisvinimu.
Atrodo, kad pirmąjį klausimą išspręsti turėtų būti labai lengva, turint šiek tiek noro ir geros valios. Jeigu šiuo klausimu yra koks nors aiškus, pasirašytas nutarimas, tai reikia jį visiems parodyti, ir tada, reikia manyti, visi jį mielu noru vykdys. Jeigu tokio aiškaus susitarimo nėra, tai reikia vieną kartą aiškiai susitarti, pasirašyti ir vykdyti.
Antrasis klausimas yra daug keblesnis. Žinoma, rūpintis Lietuvos laisvinimu turi ne tik teisę, bet ir pareigą visi lietuviai, visos lietuvių organizacijos ir institucijos. Tačiau pradedant konkretų darbą, čia taip pat reikia aiškaus susitarimo, kad vieni nekliudytų kitiems. Vlikas, dar Vokietijoje būdamas, save laikė vienintele politine ir rezistencine Lietuvos atstovybe išeivijoje, bet su tuo nenorėjo sutikti Diplomatinė tarnyba. Prasidėjo tam tikras trynimasis tarp šių dviejų institucijų. Tada buvo svarstoma, kad Vlikas gal turėtų daugiau rūpintis tautiniais reikalais, o diplomatai — valstybiniais, bet praktikoje šių dviejų sričių pasidalinimas nebuvo jau toks aiškus. Pagaliau Vlikas įsteigė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kurios pobūdį ir uždavinius nusakė Lietuvių Charta ir PLB konstitucija. Lietuvių Charta sako, kad "pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę".
Šis sakinys yra labai svarbus, deja, ne visi jį tiksliai supranta. Kai kas nori PLB laikyti paprasta organizacija, kaip ir daugelis kitų mūsų organizacijų. Tačiau PLB nėra eilinė organizacija, ji yra visa išeivijos lietuvių visuomenė, visi po pasaulį išsisklaidę lietuviai, ji yra, galima sakyti, Lietuvos dalis arba mūsų "Mažoji Lietuva". Tad labai klaidingai supranta, kas yra PLB, tie asmenys, kurie kartais pasako ar parašo: "Aš nepriklausau Lietuvių Bendruomenei" arba: "Aš išstoju iš Lietuvių Bendruomenės". Tai reikštų lygiai tą pat, jeigu pasakytum: "Aš išstoju iš lietuvių tautos, aš nesu daugiau lietuvis, aš išsižadu lietuvybės".
Kai kurie, paskaitę šį aiškinimą, kas yra PLB, gal pasakys, kad čia maišomi du dalykai: bendruomenė (rašoma mažąja raide) ir Bendruomenė (rašoma didžiąja raide). Pirmoji — tai tas pat, kas ir visuomenė arba visi lietuviai, o antroji — atskira organizacija. Bet tai klaidingas galvojimas, kuris nesiderina su Lietuvių Chartos dvasia. Sakydami PLB, mes suprantame visą išeivijos lietuviškąją visuomenę, visus lietuvius. Didžiąja raide rašome tik dėl to, kad tai yra, kaip jau minėjome, lyg "Išeivijos Lietuva" arba "Mažoji Lietuva".
Tad taip PLB suprantant, atrodo, kad ir tas mūsų aukščiau minėtas teigimas, kad Vlikas įsteigė PLB, nėra visai tikslus. Juk Lietuvių Bendruomenė egzistavo jau ir prieš Vliką, tik gal ji neturėjo tos savo egzistavimo sąmonės, kurią jai priminė Vlikas. Toji Lietuvių Bendruomenė jau egzistavo ir Amerikoje, kai dar nebuvo Altos. Tad galima sakyti, kad tiek Vlikas, tiek Alta yra Lietuvių Bendruomenės kūriniai, o ne atvirkščiai. Žinoma, ne visi su tuo norės sutikti, bet dėl to kaip tik ir kyla daugiausia nesusikalbėjimo ir nesusipratimų tarp mūsų veiksnių.
Jau nuo pat pradžios PLB valdybai konstitucija yra numačiusi, tarp kitų uždavinių, "rūpintis pasaulio lietuvių švietimo, tautine, kultūrine, socialine, šalpine, ekonomine ir politine veikla (tuo reikalu bendradarbiaujant su kitais lietuvių veiksniais)". Jau minėjome, kad, atsiradus Vlikui, jo politinė veikla susidūrė su diplomatų veikla. Dabar dar atsirado ir trečioji institucija, pretenduojanti į politinę veiklą — PLB valdyba. O kai Vlikas ir PLB valdyba persikėlė į Ameriką, tai čia dar rado ir Altą, besirūpinančią politine veikla. Tai jau turime ne tik duplikatą, bet ir "triplikatą" bei "keturplikatą".
Atrodo, kad pagal savo konstitucijas visos šios institucijos turi ir teisę, ir pareigą rūpintis politiniais reikalais, atseit Lietuvos laisvinimu. Tai ar negerai? Juk kuo daugiau kas rūpinasi Lietuvos laisve, tuo turėtų būti geriau. Bet praktikoje gali išeiti visai kitaip. Jeigu sakoma, kad tarp dviejų auklių vaikas be galvos, tai dar blogiau tarp keturių. Blogiausia tai, kad kiekviena iš šių institucijų save laiko "aukščiausia" ir "vyriausia", manydama, kad ji gali daryti ką tik nori, visai neatsižvelgdama į kitas. Tokiu būdu bendram darbui ji dažnai ne padeda, bet kenkia. Yra būtina turėti kokią nors vieną instituciją, kuri koordinuotų visų mūsų veiksnių veiklą. Juk ar mes galime tikėtis ko nors pasiekti ir padaryti, pavyzdžiui, Amerikos valdžiai gerą įspūdį, jeigu vienos institucijos atstovai nueis į Vašingtoną ir sakys, kad jie atstovauja Lietuvos reikalams, o pro kitas duris dar įeis antros, trečios ir ketvirtos institucijos atstovai ir sakys, kad ne anie, o tik jie yra teisėti Lietuvos reikalų atstovai?
Tad kokia nors "vyriausia institucija", koordinuojanti visą mūsų veiklą, yra būtinai reikalinga, bet ne visi jos klausys, jeigu ji pati tokia pasiskelbs. Ir čia lieka vienintelis— susitarimo kelias. Čia, išeivijoje, mums reikia daug daugiau protingumo, kultūringumo, tolerancijos ir geros valios, negu jų reikėjo tada, kai gyvenome Lietuvoje. Juk ten buvo vyriausybė, turinti priemonių imtis įvairių sankcijų, o mes tų priemonių neturime. Kiekvienoje nors ir demokratiškiausioje valstybėje valdžia turi imtis šiek tiek diktatūros, kad apsaugotų savo šalį nuo anarchijos. Mes išeivijoje diktatoriškais veiksmais nieko nepasieksime, tad belieka vienintelis kelias — kiek galima labiau prie tobulumo artėjanti demokratija, kuriai pasiekti, kaip jau minėjome, reikia labai daug kultūros ir tolerancijos.