Ona Mikailaitė
PRANAŠYSTĖ
Tik Tu,
tik Tu, Dieve,
iš vijokliu stulpus statai —
jie rausta,
nujausdami
rytojaus vėtrą...
VORATINKLIAI
Jūsų kūrybos, vorai,
recenzijos nevertina.
Parodose kertes jums skiria.
Neraudokit.
Kai rasa ir saulė
jūsų darbą pavers
ekstaze,
kas jums galvoj...
PO AUDROS
Kai pažvelgiu i jūsų tylą, gluosniai,
širdį veria.
Štai jūs —
aplaužyti, apiplėšti, suniekinti,
plikom žaizdom
į dangų žiūrit
ir nešaukiat
greitosios pagalbos.
NUBUDIMAS
Kaip tigras
balta žemė, juodais lopais išberta,
staiga nubudinta pašoks
ir žalių akių laukiniu žvilgsniu
užburs ir sodus, ir laukus, ir mus,
romantiškai dūsaujančius
pavasario.
NELIŪDĖKIME!
Kas sakė,
kad atsisveikinimai
turi būt liūdni ir niūrūs?
Ogi štai — Ruduo išeina
spalvotų skarelių klegesy
ir dar nusilenkia,
nulipdamas nuo scenos...
PAGUODA
Kreiva pušaitė
japoniškam peisaže
man ošia ir dabar,
keturkampėje kasdienybėj
lapkritį sutinkant,
purvinais batais atkaukšianti
į mano trobelės slenkstį.
IŠVAKARĖS
Trapios nendrės,
smilgos,
stagarai
man širdį guodžia.
Siūbuojame visi kartu,
vėjuj visi mes lygūs.
Tuo gležnumu didžiuojamės:
argi ne mums paskirta
šio svieto karaliūnams
primint kaskart artėjančios žiemos naktis?...
PAVAKARĖ
Skaudžiu skaudžiausias daiktas iš visų
yra šviesa,
kuri staiga
it degtuku įžiebia mišką
ir lygiai taip staiga
jį užpučia,
atkišdama atžagaria ranka
nepakeliamą
pilkumą.
POILSIS
Vakaras saulelei palengva
užspaudžia akis.
šešėliuose
miega šešėlių šešėliai —
naktis.
Ak, kaip gera
drauge su medžiais,
drauge su žolynais
valandėlei ištrūkti nuo saulės motulės,
per kiaurą dieną kamantinėjusios,
ir pasislėpti po tėvuko juoda skranda,
dūmais ir žemėm pakvipusia.