Loreta Stončiūtė
Sovietų Sąjungos konstitucija užtikrina sąžinės ir tikėjimo laisvę visiems piliečiams, bet gyvenime yra visai kitaip. Lietuvoje nėra tikėjimo laisvės, religija visokiais būdais persekiojama. Tai puikiai žinome iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikų, kur drąsūs tikintieji paskleidė po visą pasaulį žinias apie tikėjimo persekiojimą. Aišku, kad vyresniosios kartos žmonės, gimę ir augę nepriklausomoje Lietuvoje, laisvės netekimą labai skaudžiai pergyvena, bet įdomu, kaip galvoja jaunimas, kuris yra gimęs ir užaugęs pavergtoje Lietuvoje.
JAUNIMO AUKLĖJIMAS
Pirmiausia pažvelkime, kaip yra auklėjamas jaunimas religijos srityje. Ar auklėtojai — tėvai, kunigai, mokytojai — bando skiepyti tikėjimą jaunime, ar prisibijo valdžios ir palieka auklėjimą jos rankose? Atsakymo į šį klausimą paieškokime Lietuvių Kat. Bažnyčios kronikose.
Tėvai. Religingi tėvai priešmokyklinio amžiaus vaikams namie pasakoja apie Jėzaus gyvenimą, skaito iš Šv. Rašto, moko maldų ir savo pavyzdžiu įpratina vaikus tikėti Dievą. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, ten išgirsta visokios ateistinės propagandos. Ne kartą mokyklose tikintis mokinys turi kalbėti prieš tikėjimą, piešti antireliginę karikatūrą, pajuokti savo draugą už viešą religinę praktiką. Tačiau tėvai labai priešinasi. Vienas būdas pasipriešinti yra tėvų pareiškimai valdžios pareigūnams. Vienas toks Varėnos Valkininkų parapijos tėvų pareiškimas buvo nusiųstas Varėnos rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui. Jame tėvai skundžiasi, kad jų vaikai tardomi, ar lanko bažnyčią, bauginami už lankymą elgesio pažymio sumažinimu. Štai ištrauka iš to pareiškimo:
"Mums atrodo, kad niekas negali mūsų vaikų be mūsų klausinėti, ar eina į bažnyčią, ir bauginti. Vaikai verkia ir nemiega naktimis. Jau pats klausinėjimas vaikus baugina ir yra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę ir mūsų, tėvų, teises. Jei vaikas nusikalstų, tai mus kaltintų ir baustų. Mūsų šventa pareiga auklėti vaikus. Mes, tikintieji tėvai, jaučiame ir suprantame, kad mūsų tikėjimas daug padeda gražiai auklėti vaikus. Visai kiti vaikai grįžta iš bažnyčios, dalyvavę pamaldose... Jie eina į bažnyčią mūsų vedami ir įpareigojami. Juk pagal prigimtį ir Konstituciją mes turime vesti vaikus į bažnyčią ir pareiga juos auklėti. Kodėl taip elgiamasi su mūsų, tikinčiųjų tėvų, teisėmis?"
Į šį devynių tėvų pareiškimą taip atsakė Z. Voroneckas, Varėnos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas:
"Mokytojai klausinėjo vaikus, kaip jie praleidžia savo laisvalaikį ir ką jie veikia už mokyklos ribų, ir tas natūralu, nes mokytojai privalo žinoti, kuo užsiima jų mokiniai, nuolat rūpintis jų auklėjimu".
Panašių kolektyvinių tėvų skundų atsirado ir Simno, Lukšių, Audutiškio parapijose. O kiek buvo pavienių tėvų skundų, net nežinome. Vienas tokių skundų buvo parašytas Irenos Smetonienės. Ji gynė savo sūnų, kuris klasėje įrodinėjo, kad Lietuvoje nėra laisvės. Mokytojai ir direktorė reikalavo, kad sūnus parašytų pasiaiškinimą. Pribaugintas jis parašė direktorės diktuotą paaiškinimą. Pasibaigus trimestrui, sūnui buvo pareikštas viešas papeikimas už reakcingų nuotaikų skleidimą VIII klasėje. Smetonienė iškėlė faktą, kad tėvai buvo ištremti, vaikai gimė Sibire. To nebuvo galima slėpti nuo vaikų. Mokykla neturėtų slėpti faktų nuo mokinių.
Iš šių dviejų pavyzdžių matome, kad tėvai netyli. Jie kovoja už savo teises be baimės, pasirašydami po pareiškimais ir savo pavardes. Tai rodo tikinčiųjų sąmoningumą ir tėvų ryžtą ginti savo vaikus nuo sąžinės laisvės pažeidėjų.
Kunigai. Ne vieni tėvai rūpinasi jaunimo gerove. Pasišventę tėvai kartu su kunigais kiekvienais metais ruošia vaikus išpažinčiai ir pirmajai Komunijai. Už tai ne vienam tenka nukentėti. Pavyzdžiui, trys kunigai, A. Šeškevičius, J. Zdebskis ir P. Bubnys, buvo nuteisti vieneriems metams kalėjimo dėl to, kad vaikams aiškino tikėjimo pagrindus. Šie kunigai ruošė vaikus Komunijai ne mokykloje, o bažnyčioje ir be jokios prievartos — mokėsi tie, kurie norėjo. O mokyklose tikinčiųjų vaikai prievarta yra mokomi ateizmo, verčiant kalbėti, rašyti ir elgtis prieš savo sąžinę. Šių prievartautojų niekas netardo ir neteisia. Kunigai baudžiami už mažiausius dalykus, norint juos įbauginti, kad nemokytų tikėjimo tiesų. Kun. Keina buvo nubaustas 50 rublių bauda todėl, kad zakristijoje buvo ruošiami trys vaikai pirmajai Komunijai, kad viešai paskelbė, jog bus laikomos mišios už mokinius, ir kad leido mišioms patarnauti dviem berniukams.
Kun. Orlickas, suprasdamas, kad jaunimą galima auklėti ir netiesiogiai, įrengė tinklinio aikštelę ir, su jaunimu sportuodamas, auklėjo juos savo pavyzdžiu bei pokalbiais. Už tai buvo baudžiamas. Netrukus jis buvo iškeltas iš Margininkų parapijos.
Nors ir tenka kentėti, būti grasinamiems ir nubaustiems, kunigai parengia gan daug vaikų pirmajai Komunijai. Anykščiuose ruošiasi kasmet apie 150 vaikų, Švenčionyse — 200, Prienuose — 300, Marijampolėje — 500. Panašiai ir kitose vietovėse. Kuo labiau persekiojami, tuo labiau kunigai bando atlikti savo pareigas.
Mokytojai. Norint mokinius subedievinti, pirmiausia reikėjo "perauklėti" mokytojus. Ne visur pasisekė. Vieni mokytojai sakėsi nepastebėję, ar vaikai meldėsi prieš pamokas, kiti, kaip pvz. mokytoja Landsbergienė, užtarė persekiojamus mokinius, ragindama kitus mokytojus leisti mokiniams patiems apsispręsti. Kai kuriems mokytojams sąžinė neleisdavo bausti ir persekioti mokinių už tikėjimo praktikavimą, todėl jie atsisakydavo mokytojavimo ir dirbdavo sunkų fizinį darbą. Kai mokytojas nebijojo pasisakyti, kad jis yra tikintis, ir nesutikdavo atsisakyti tikėjimo, netekdavo darbo. Dažnai būdavo atleisti iš darbo ir kiti jo šeimos nariai.
Štai, kaip įvyko su mokytoja O. Briliene.
Į Vilkaviškio vidurinės mokyklos direktoriaus rankas pateko mokytojos Brilienės vaikų pirmosios Komunijos nuotraukos. Apie tai paklausta, ji atsakė, kad pagal Leniną nėra teisinga kištis į šeimos vidaus reikalus. Paklausta, ar tikinti, ji atsakė: "Aš visą laiką buvau ir esu giliai tikinti, einu į bažnyčią, nes tai mano pareiga". Tardytojai aiškino, kad, baigus aukštąjį mokslą, tikėti netinka ir jei neatsisakoma tikėjimo, reikia pasitraukti iš mokyklos. Mokytoją gąsdino, kad jos reikalai bus svarstomi švietimo skyriuje prieš visus rajono mokytojus. Mokytojai nuolat siūlė Brilienei savanoriškai pasitraukti iš mokyklos, bet ji atsisakė ir vis lankydavo bažnyčią viešai su visa šeima. Netrukus Brilienė buvo pašalinta iš darbo ir įspėta, kad niekur nesiskųstų, nes gali būti dar blogiau. Ji šio įspėjimo neklausė. Pirmiausia pasiskundė rajono teismui, kad grąžintų į darbą. Negavusi teigiamo atsakymo, kreipėsi į aukščiausiąjį teismą. Net jos mokinių tėvai kreipėsi į TSRS generalinį prokurorą su pareiškimu sugrąžinti Brilienei darbą. Po ilgų pasitarimų buvo nuspręsta leisti mokytojai Brilienei grįžti į darbą. Tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad jokiu būdu negalėjo naujomis sąlygomis dirbti. To negana, jos vyras Jurgis taip pat buvo netrukus pašalintas iš darbo (žr. Kronika, 127-138 p.).
Tikrai yra ironiška po tokio pavyzdžio perskaityti 1948 m. gruodžio mėn. 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos parašytą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią pasirašė ir Tarybų Sąjungos vyriausybė. Šioje deklaracijoje skelbiama:
"Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religiją bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ir privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose ir atliekant religines apeigas.
Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti. Šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti bet kuriomis priemonėmis informacijas bei idėjas, nepriklausomai nuo valstybės sienų".
JAUNIMO PERSEKIOJIMAS
Žinant, kad vyresnio amžiaus asmenis yra sunkiau ateistiškai "perauklėti", dėmesys yra kreipiamas į mokinius. Jie yra įvairiais būdais persekiojami už religinius įsitikinimus. Dažniausiai jiems parašomos blogos charakteristikos, kurios užstoja kelią į aukštesnįjį mokslą. Jiems mažinami elgesio pažymiai, jie yra išbarami ir išjuokiami kitų mokinių akivaizdoje, turi prievarta dalyvauti ateistinių būrelių veikloje.
Lukšių vidurinės mokyklos mokytojai 1971 m. lapkričio mėn. pradėjo tardyti mokinius, juos klausinėdami, ar dalyvauja procesijose, lanko bažnyčią, tarnauja mišioms, barsto gėles. Mišių tarnautojai būdavo iškviečiami pas direktorių, tardomi, gąsdinami, verčiami daugiau neiti į bažnyčią. Net tėvus kviesdavo ir įsakydavo neleisti vaikų tarnauti mišioms ar kitoms religinėms apeigoms. Štai ištrauka iš Lukšių parapijos tikinčiųjų tėvų skundo LTSR respublikiniam prokurorui:
"Su dideliu liūdesiu mes, tikintieji tėvai, pergyvenome skaudžią neteisybę ir diskriminavimą. Už tai, kad mūsų vaikai kartu su mumis, tėvais, dalyvauja religinėse apeigose. .. Mokytojai juos įvairiais būdais persekioja, su jais grubiai elgiasi, iš jų tyčiojasi, gąsdina, diskriminuoja. Mokytoja Vaišvilienė I klasės mokiniui Juozui Naujokaičiui už tai, kad jis buvo bažnyčioje ir dalyvavo pamaldose, prie visų klasės mokinių (berniukų ir mergaičių) pamokos metu liepė nusimauti kelnes ir sakė:
— Gausi diržų už tai, kad buvai klūpoti prie altoriaus.
Tokių mokytojos žodžių išgąsdintas vaikas ėmė verkti".
J. Aničo ir J. Rimaičio knygelėje "Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" yra parašyta: "Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus". A. Balsys rašo: "Partija kovoja už visišką sąžinės laisvę ir su pagarba žiūri į kiekvieną nuoširdų įsitikinimą tikėjimo srityje". Pateiksime dar vieną pavyzdį ir pamatysime, kad iš tikrųjų valdžia vienaip sako, kitaip daro.
1970 m. Karklėnų vidurinės mokyklos mokinė J.J. pamaldų metu pagrodavo vargonais Pašilės bažnyčioje. Porą metų buvo ramu, bet paskui į mokyklą pradėjo plaukti skundai. Po pirmo skundo mokytoja I. Saunorienė istorijos pamokos metu pareiškė: "Mūsų tarpe yra išsigimėlių, kuriems ne vieta tarybinėje mokykloje". Po kito skundo ją iškvietęs direktorius įsakė liautis groti bažnyčioje, o I. Saunorienė, pasikvietusi mergaitę su kitais keliais klasės mokiniais, pareiškė, kad jie būsią mokyklos ateistai. Pirmininke buvo išrinkta A. Butkutė, o jos pavaduotoja J.J. Tačiau abi mokinės griežtai užprotestavo, kad tokiame būrelyje nedalyvausiančios. Buvo pasakyta, kad J.J. bus užkirstas kelias į aukštąjį mokslą, kad jai ne vieta tarybinėje mokykloje. Mokinė, iš apmaudo pradėjusi verkti, klausė, ką ji blogo padariusi. Tardytojas sakė, kad J.J. tikriausiai netikinti, tik šiaip sau einanti pagroti. "Ne, aš tikiu ir mielai ten groju", pareiškė mergaitė. "Bet tu pagalvok, vaikeli, apie savo ateitį... kad tai būtų paskutinis kartas", ją mokė ir grasino valdžios atstovas. "Žiūrėk, kad tau nereikėtų su mokykla atsisveikinti". O istorijos mokytoja I. Saunorienė klasėje baugino, kad kas tarnaus kulto tarnams, visų elgesys bus sumažintas, kelias į profesiją bus užkirstas, bus išduotos blogos charakteristikos. Baigiantis mokslo metams, J.J. iškvietęs mokyklos direktorius Algis Vilkas pasakė: "Aš nežinau, ką su tavimi daryti. Tu fanatikė! Kokią charakteristiką gausi?" Direktorius savo pažadą ištesėjo: charakteristikoje buvo įrašyta, kad J.J. užaugusi religingoje šeimoje, tėvai palaiką ryšį su kunigais, ji grodavusi bažnyčioje. Visa tai dariusi su fanatišku užsispyrimu. Baigusi vidurinę mokyklą, J.J. bandė stoti į Kauno medicinos institutą, bet per priėmimo komisijos posėdį vienas dėstytojas perskaitė charakteristiką ir nustebęs paklausė: "Fanatikė? Veltui, mergaite, čia atvažiavai!" (Kronika, 198-199 p.).
TIKINČIOJO JAUNIMO REAGAVIMAS
Kronikoje rašoma, kad dalis mokinių prisitaiko prie persekiojimo sąlygų ir, pataikaudami mokytojams bei nenorėdami turėti nemalonumų, įsirašo į pionierių ir komjaunimo organizacijas, vengdami lankyti bažnyčią. Jų negalima pavadinti ateistais, nes ryšių su Bažnyčia jie visiškai nėra nutraukę.
Dalis mokinių pasiduoda vienašališkai ateisitnei propagandai. Nepažindami tikėjimo, sutikdami vien tik jo išjuokimą, mokiniai, ypač vyresnėse klasėse, pradeda veidmainiauti ir vengia pasirodyti tikinčiais. Kai kurie tampa ateistais. Šios rūšies mokiniuose pastebimas bruožas — nesidomėjimas ideologiniais dalykais: nei ateizmu, nei tikėjimu, o vien sportu, televizija, o vėliau išgėrimu ir erotiniais dalykais. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos lageriuose didžiausias skaičius kriminalistų yra jaunuoliai.
Dalis mokinių išdrįsta pasipriešinti ir aktyviai gina savo įsitikinimus. 1972-73 mokslo metais pirmajame pusmetyje Griškabūdžio vidurinėje mokykloje 9-11 klasės mokiniams buvo pateikti trys klausimai, norint susiorientuoti, kokie yra mokinių įsitikinimai. 90 procentų pasisakė tikį Dievą. Salininkų aštuonmetėje mokykloje 1970.IX. 15. viena mokinė, rašydama ateistinį diktantą, parašė visai priešingai negu buvo diktuota. Nors klaidų nebuvo, direktorius mergaitei parašė vienetą.
IŠVADOS
Tad matome, kad yra jaunimo, kuris labai religingas, nebijo persekiojimų, bet neįmanoma nustatyti, koks procentas iš tikrųjų tiki ir nebijo išpažinti savo tikėjimo. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl bažnyčiose per mišias yra matoma daugiausia "davatkėlės" arba retkarčiais šeimos su vaikais, o studentiško amžiaus jaunimo visai nematyti. Panelė D.P., su ekskursija aplankiusi Lietuvą ir ten pabuvusi penkias dienas, pasakoja, kad jai neatrodo, jog Lietuvos jaunimas būtų labai tikintis. Jaunimo visai nematyti bažnyčiose, apie religiją nesikalba. Tą pat pastebėjo ir ponia R.T., kuri net per Žolines nematė bažnyčiose jaunimo. Tačiau ji tuoj pastebėjo, kad jaunimas bijo eiti į pamaldas, kad nenukentėtų. Ji papasakojo apie studentą, kuris klebono paprašytas pagamino šv. Kristoforo statulą. Apie tai sužinojus universitetui, jis tuoj buvo pašalintas be teisės sugrįžti.
Kad jaunimas tik iš baimės nelanko bažnyčių, teigia ir ponas R.Ž., neseniai atvykęs iš Lenkijos ir net kelis kartus buvęs Lietuvoje, vieną kartą net šešis mėnesius ten išbuvo. Jis pasakojo, kad jaunimas susiranda įvairių būdų garbinti Dievą. Kartą studentai prisirinko akmenų iš senais laikais pastatyto pilkapio ir, parsinešę į savo butą, pasistatė kryžių. Jiems tie seni akmenys simbolizavo protėvių tikėjimą.
Jis pastebėjo, kad Amerikoje jaunimas nueina į bažnyčią ir atrodo, kad to užtenka, kad jau atliko pareigą. Lietuvoje yra kitaip. Ten jaunimui religija turi gilesnę prasmę. Jie susirenka tarp savų žmonių ir pasimeldžia, padiskutuoja, kartu ieško būdų Dievą garbinti. Jiems užtenka rūsyje užsidegti žvakę ir pastatyti akmenį ar pagalį, simbolizuojantį kryžių. Žinoma, yra ir tokių, kurie religija visai nesidomi, bet daugumas mano, kad jei religija yra draudžiama, tai tokiu būdu tik sustiprinamas tikėjimas.
Žiūrint į ateitį, galima paklausti, ar yra vilties, kad Lietuva pasiliks tikinti tauta? Ar gal religija baigsis su ta karta, kuri augo nepriklausomybės laikais? Lietuvos istorija yra perpinta pavyzdžiais, kai priespaudoje ir mirtinose tautos valandose išaugo tokie žmonės, kurie Lietuvą vėl atstatė. Pvz. ateitininkų organizacijos kūrėjai augo ir mokėsi caristinės Rusijos ir nihilizmo įtakoje. Jie suko tą ratą atgauti nepriklausomybei, remdamiesi lietuviškais katalikiškais principais. Iš kur atėjo jų susipratimas? Tautybė ir religija nėra paviršutiniški reiškiniai žmogaus gyvenime. Jeigu tų vertybių žmogus būtų netekęs ar niekad nebūtų jų pažinęs, vis tiek jis jaučia ryšį tarp savęs ir kitų jo aplinkoje gyvenančių žmonių ir mato, kad jis skiriasi iš kitų. Jis jaučia, kad gyvenimas nėra paviršutiniškas, kad turi būti jame kokia nors prasmė. Tų jausmų vedamas, jis pradeda ieškoti atsakymų. Gal niekad jų nesuranda, gal jis tiek aplinkos yra paveiktas, kad jam jau nebesvarbu surasti gyvenimo prasmę. Bet gal jis pajus, kad be laisvės, be tautos ir tikėjimo jo gyvenimas nebus prasmingas. Kad tai pajustų, yra labai svarbios tėvų, mokytojų, kunigų bei mūsų, gyvenančių laisvėje, pastangos.
Religinis gyvenimas, kronikų išleidimas rodo, kaip ten lietuviai jaučiasi ne tik religiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Šis pasipriešinimas, kuris vyko religinėje srityje, yra tik pradžia. Toks pasipriešinimas gali plėstis ir į kitas gyvenimo apraiškas, pvz. pasipriešinimas rusifikacijai, rusų kalbos vartojimui, ypač universitetuose, rusų kolonistų įvežimui ir kt. Kronika rodo, kad lietuviai, nors ir sunkiausiose sąlygose gyvendami, vis tiek stengiasi priešintis. O ar mes, turėdami laisvę, visas turimas galimybes išnaudojam?
Mes stebimės, kad lietuviai, sekami ir persekiojami Lietuvoje, įstengė surinkti 17.000 parašų, siekdami religinės laisvės, o mums, turintiems laisvę, buvo taip sunku rinkti parašus II Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso peticijai.
Iš pradžių Lietuvoje buvo partizaninė, fizinė, ginkluota kova, kurioje rusai su savo kariuomene nesunkiai numalšino pasipriešinimą. Dabartinis pasipriešinimas yra moralinis. Tai yra dvasinė kova, kurios kulka nenutildysi nei bomba nesusprogdinsi. Kuo daugiau tą kovą okupantai stengsis malšinti, tuo labiau ji stiprės.
Ar mes kaip nors galime prisidėti prie tos kovos? Toji kova yra jų kova, jie turi žengti pirmuosius žingsnius, bet mes galime ir turime talkininkauti. Jeigu mes, pavyzdžiui, surenkame daug parašų, tai kažin ar kam nors padarom didelį įspūdį, bet jeigu jie, gyvendami tokiose sunkiose sąlygose, tai padaro — čia jau visai kas kita. Į juos atkreipiamos pasaulio akys. Argi nepadarė pasauliui įspūdžio jų leidžiama kronika? Savo pavyzdžiu jie ir mus uždega nenuleisti rankų, bet ir toliau rūpintis Lietuvos laisve.
Mes turėtume stengtis jiems padėti tokiais būdais, kokie mums įmanomi, duoti jiems tai, ko jie neturi. Ten yra uždrausta religinė ir ideologinė spauda, išskiriant tą, kuri skelbia jų ideologiją. Jaunesniesiems mokiniams gal ir užtenka, jei juos pamoko tėvai ar kunigai, ruošdami sakramentams, bet studentijai reikia daugiau dvasinio maisto, brandesnių minčių. Net ir tėvai, auklėtojai, kunigai ten neturi daug galimybių papildyti savo dvasinius išteklius. Mes turime ieškoti būdų, kaip jiems parūpinti religinės literatūros. Apsilankę Lietuvoje, galime savo pavyzdžiu padėti jaunimui, nuo kurio yra slepiama tiesa. Galime jį patraukti prie religijos, patys lankydami bažnyčias, dalyvaudami pamaldose, diskutuodami su jais religiniais ir kitais ideologiniais klausimais. Tam tikslui ir mes patys turime daug skaityti, ruoštis, įsigyti žinių, kad galėtume atsverti jiems nuolat brukamą propagandą.