BERTRAND RUSSELL

     Bertrand Russell (1872-1970) buvo anglų filosofas ir matematikas, bet domėjosi ir auklėjimo klausimais. Politikoje jis buvo demokratas ir liberalas, o auklėjime — pro-gresyvistas. Drauge su savo žmona buvo įsteigęs eksperimentinę auklėjimo mokyklą. Čia pateikiame kai kurias jo mintis auklėjimo klausimais.

Red.

TIESUMAS

     Vienas iš svarbiausių dorovinio auklėjimo tikslų — įskiepyti žmogui įprotį būti tiesiam, mylėti tiesą. Tai sakydamas, pabrėžiu, kad žymiai svarbiau būti tiesiam ne žodžiais, o savo mintimis, mąstymu.

     Polinkis meluoti — paprastai baimės rezultatas. Nepatyręs baimės, vaikas be jokių pastangų bus tiesus vien dėl to, kad meluoti jam paprasčiausiai nešaus į galvą. Išmintingai išauklėto vaiko žvilgsnis bus nuoširdus, atviras, jo elgesyje nebus nė lašo baimės net ir visai svetimų žmonių tarpe; tuo tarpu vaikas, išaugintas neprotingo griežtumo dvasia, nuolatos gyvens nesibaigiančio siaubo būsena, laukdamas priekaištų; drebėdamas, ar nepadarė ko nors neleistina. Vaikas nė neįtaria, jog galima sakyti netiesą. Tokia galimybė — atradimas, įvyksiąs tuo greičiau, kuo labiau jis bijos.

     Sprendžiant klausimą, meluoja vaikai ar ne, reikia būti atsargiems. Vaikų atmintis netvirta. Jie dažnai nežino, ką atsakyti į klausimą, kuris suaugusiųjų supratimu yra visai paprastas. Vaikų laiko pajutimas gana reliatyvus: iki ketverių metų mažylis sunkiai suvokia skirtumą tarp "vakar" ir "prieš savaitę", arba "užvakar" ir "prieš šešias valandas". Reikia atsiminti: mažo žmogaus tvirtinimai, nors ir būdami netiesa, neturi jokio tikslo apgauti. Juk iš pradžių suaugusieji vaikams atrodo visažinantieji, ir jie nedrįsta net pagalvoti, kad ir didelius galima apmulkinti. Mano sūnus prašo papasakoti, ką jis veikė, kai aš buvau išvykęs. Man nelengva įrodyti, kad negaliu šito žinoti. Vaiko supratimu, suaugęs žino tiek daug, kad jo valdžia atrodo neribota.

     Sūnui, kai jis ėjo ketvirtuosius metus, padovanojo daugybę šokoladinių kiaušinių. Perspėję, kad nuo per didelio kiekio šokolado gali būti bloga, mes išėjome. Likęs vienas, sūnus, be abejo, suvalgė daugiau, negu derėjo, ir jam buvo bloga. Kitą rytą berniukas atėjo pas mane ir nugalėtojo balsu pareiškė: "Man buvo bloga, tėti. Tu sakei, kad bus, taip ir atsitiko". Mano žodžiams pasitvirtinus, jo džiūgavimas atrodė tiesiog stulbinantis. Užtat nuo tada jam galiu duoti be baimės bet kokį kiekį šokolado, nesibaimindamas dėl pasekmių. Dar daugiau — vaikas absoliučiai tiki mumis, kai jam sakoma, kas galima ir ko ne. O juk neprireikė nei moralizuojančio pamokslo, nei bausmės.

     Kita melo forma, sukelianti vaikui pavojų, — tai grasinimas bausme, kurios jūs nė neketinate įvykdyti. .. Jeigu neturite rimto pagrindo, niekad atkakliai nesilaikykite savo, bet jei kartą pradėjote — tęskite, kad vėliau netektų gailėtis. Jei būsite tvirti, vaikas greit supras, jog priešintis beprasmiška.

     Jeigu vaiko individualybė nėra nuslopinta, jis užduoda begalinę daugybę klausimų: kartais protingų, kartais naiviai juokingų. Klausimai dažnai būna varginantys, retkarčiais labai keblūs, bet atsakyti į juos reikia teisingai, pasitelkiant tam tikslui visus savo sugebėjimus. Stenkitės pasakoti vaikui kuo daugiau tokių dalykų, kuriuos jis sugebės suprasti. Tai, ko jis nepajėgs suvokti, žadins jo smalsumą ir intelektualinį garbės troškimą.

     Už atvirumą santykiuose su vaiku būsite atlyginti nuoširdumu. Mažam žmogučiui būdingas tikėjimas jumis: tai beveik įgimta savybė. Išimtini tampa atvejai, panašūs į tą, kurį jau minėjau, kai vaiko norai prieštarauja jūsų reikalavimams. Bet ir čia nedidelė patirtis, patvirtinanti jūsų nepriekabių pastabų teisingumą, padės jums užkariauti vaiko pasitikėjimą.

     Kartą sūnus įsigeidė pasivaikščioti upelio pakrante basas, aš neleidau, bijodamas, kad jis užsilips ant stiklo ir susipiaustys koją. Radau gabalėlį stiklo ir parodžiau. Po šio įvykio berniukas tapo visai nuolankus. O jei būčiau prasimanęs sudužusius stiklus savo patogumui, būčiau praradęs pasitikėjimą. Jeigu nebūčiau radęs nė vienos šukės, būčiau buvęs priverstas leisti jam šlepsėti paupeliu basam. Vėliau panašiose situacijose sūnus reaguodavo į mano įspėjimus be mažiausio skepticizmo.

     Mes norime, kad vaikai būtų sąžiningi, nuoširdūs, gerbtų save; ir aš beveliju verčiau matyti, jog jiems nelabai sekasi gyvenime dėl šių savybių, negu matyti juos klestinčius dėl to, kad puikiai įvaldė vergavimo meną. Natūros monolitiškumas ir išdidumas — būtinos savybės harmoningai išsivysčiusiai asmenybei. Ten, kur yra šios prigimties savybės, melas tampa neįmanomas, ypač jeigu jis savanaudiškumo rezultatas. Aš norėčiau, kad mano vaikai būtų tiesūs ir savo mintimis, ir savo žodžiais, netgi jeigu dėl to jiems tektų susidurti su sunkumais.

BAUSMĖ

     Mūsų laikais tik nedaugelis mano, kad fizinės bausmės būtinos ir neišvengiamos. Tačiau egzistuoja daugybė požiūrių į tai, kas turėtų pakeisti šį auklėjimo metodą. Dalis pedagogų laikosi nuomonės, kad teisėta bausmė neturėtų dingti iš auklėjimo metodų arsenalo; kai kurie kiti tvirtina, jog bausmė atgyveno ir nereikalinga iš viso.

     Aš manau, kad bausmė turi užimti tam tikrą vietą auklėjimo sistemoje, bet neturėtų būti griežta. Bausmėms priskiriu kalbos intonaciją, kuri gali būti ir pikta, ir priekaištaujanti. Pati griežčiausia leistina bausmė, mano supratimu, netikėtai pareikštas pasipiktinimas. Keletą kartų, kai mano sūnus buvo grubus su jaunesniąja sesute, motina reagavo piktu ir šaižiu šūksmu. Rezultatas buvo visai nelauktas. Berniukas pravirko ir nenurimo tol, kol mama nutarė, kad šiam kartui ašarų pakaks. Stebint tolesnius santykius su sesute, buvo matyti, kaip smarkiai jį paveikė šis netikėto pykčio protrūkis.

     Kartais griebiamės lengvų bausmės formų — kai vaikas spyriojasi arba trukdo sesutei žaisti. Jeigu perspėjimai ir kalbos nepadeda, mes nuvedame jį į gretimą kambarį, durų neuždarome, sakydami, kad vos tik jis taps geras, gali grįžti. Paprastai po kelių minučių graudžiausio verkimo vaikas sugrįžta ir labai gražiai elgiasi. Jis puikiai supranta, kad grįždamas tuo pačiu pasižada būti geras. Ligi šiol mums neteko imtis griežtesnių priemonių.

     Jeigu vaikas įkyrus, kliudo kitiems žaisti, protingiausia bausmė — "ištrėmimas". Nesistenkime pažadinti kaltės jausmo — beprasmiška, tikslingiau priversti patirti praradimo jausmą: kiti vaikai gavo galimybę džiaugtis, kurios jis neteko, kad jis pasielgė geriau, negu kuris kitas iš jo vienmečių, arba prikaišioti: "O štai tas ir tas niekad taip blogai nedaro"; pirmuoju atveju gimsta panieka, antruoju — neapykanta. Nereikia girti vaiko už privalomus atlikti darbus, bet kiekvieną gerai padarytą darbą būtina pastebėti ir įvertinti. Būti pastebėtam, padarius ką nors sunkaus, — vienas iš saldžiausių jaunystės pajautimų, ir jis teisėtas, nors ir neturi būti pagrindinis veiklos motyvas.

     Rimtų charakterio trūkumų, tokių kaip žiaurumas, bausmėmis pašalinti negalima. Tiksliau būtų pasakius — bausmė tokiu atveju turi užimti tik labai nežymią vietą. Žiaurumo pasireiškimas gyvulių atžvilgiu daugiau ar mažiau būdingas berniukams; auklėtojo uždavinys — užbėgti tam už akių. Laukti, kol jūsų berniukas ims kankinti gyvulėlį, o paskui pradėti kankinti jį patį — bloga išeitis. Reikia atidžiai stebėti vaiką ir nepraleisti tų pirmų charakterio bruožų, iš kurių vėliau gali išsivystyti žiaurumas. Mokykite vaiką gerbti gyvybę, neleiskite jam žiūrėti, kaip jūs užmušate gyvūnus, net jeigu tai tėra širšė ar gyvatė. Jeigu išvengti tokio reginio nėra galimybės, išsamiai paaiškinkite, kodėl šiuo atveju priverstas taip elgtis.

     Jeigu vaiko padarytas blogis nėra didelis, galite atsakyti jam tuo pačiu. Bet jeigu sykį nuspręsite imtis šio metodo, veikite taip, kad jūsų nutarimas neatrodytų vaikui kaip bausmė, greičiau tik priekaištas: "Pažvelk, štai kaip tu pasielgei!" Jei vaikas protestuoja, atsakykite: "Tau nepatinka, vadinasi, ir tu neturi taip daryti". Ir jeigu atvejis bus paprastas, vaikas kuo puikiausiai supras ir išmoks gerbti kitų žmonių jausmus ir pergyvenimus. Tokiu būdu žiaurumas neišsivystys.

     Fizinės bausmės, mano nuomone, tikrai nėra tobulas auklėjimo metodas. Lengvos bausmių formos atneša maža žalos ir jokios naudos, o žiaurios — vysto sadizmą. Visiška tiesa, kad dažnai bausmė nesukelia neigiamų emocijų baudžiančio žmogaus atžvilgiu. Ten, kur baudimas įprastas, visa vaiko mąstymo struktūra susitaiko su šiuo faktu, ir jis tampa neatskiriama egzistavimo dalimi. Tuo pačiu vaikas netgi įtiki, kad būtina sukelti fizinio skausmo pojūtį, norint palaikyti savo autoritetą — gana pavojinga pamoka tiems, kurie ateityje gali turėti kokią nors valdžią. Šiuolaikiniai tėvai nori, kad vaikai jų akivaizdoje elgtųsi taip pat laisvai ir natūraliai, kaip ir jiems nesant, nori matyti vaikus besidžiaugiančius, kai jie grįžta namo. Tėvai nenori, kad vaikai išlaikytų spartietišką santūrumą, jiems esant namie, ir keltų babilonišką suirutę, kai jų nėra. Užkariauti tikrą savo vaikų prisirišimą — džiaugsmas, tolygus bet kuriam kitam, kuriuos mums teikia gyvenimas. Mūsų seneliai nė neįtarė, kad yra toks džiaugsmas, ir nežinojo, kiek daug jie praranda. Jie mokė vaikus: mylėti tėvus — tai kiekvienam privaloma pareiga. Taip iš meilės padarė jausmą, kurio egzistavimui neliko erdvės. Kol žmonės meilės pasireiškime tematė vien pareigos atlikimą ir nesiliovė tikėję, kad įmanomas meilės kontroliavimas ir valdymas, tol nesimatė jokių žymių, kad ta meilė iš tiesų nuoširdi. Todėl žmonių santykiai buvo grubūs, žiaurūs, sustingę savo pirmykštėje stadijoje. Bausmė —    ne kas kita, kaip tokio jausmų supratimo išraiška. Atrodo keista: žmonės, kuriems net mintis nekildavo, kad galima pakelti ranką prieš moterį, galėjo mušti beginklį padarą —    vaiką. Mūsų laimei, per paskutiniuosius šimtą metų atsirado ir išplito kitas, kur kas žmoniškesnis supratimas apie tėvų ir vaikų santykius.

KITŲ VAIKŲ REIKŠMĖ

     Ligi šiol kalbėjome apie tėvų ir mokytojų įtaką bei galimybes, formuluojant vaiko charakterį. Bet daug kur negalima apsieiti be kitų vaikų pagalbos. Paskutiniaisiais pirmųjų gyvenimo metų mėnesiais kiti vaikai darosi būtinybė. Šiuo periodu gali būti naudingi nežymiai vyresni vaikai. Trejų metų mažylis — geriausias pavyzdys vienamečiui: ir todėl, kad trimetinukas daro tai, ko norėtų ir pirmametis, ir todėl, kad vyresniojo veiksmai jam neatrodo antžmogiški. Daugelis vaikų, turinčių galimybę pasirinkti, veržiasi žaisti su vyresniais už save, nes tai leidžia jiems pajusti savo "reikšmingumą"; vyresnieji vaikai nori žaisti su dar vyresniais ir t.t. Todėl tiek mokykloje, tiek gatvėje vaikai priversti žaisti su savo bendraamžiais, nes vyresnieji nenori draugauti su jaunesniais už save. Tokiu būdu tikra vyresnių vaikų įtaka galima tik šeimoje.

     Visos minėtos vaikų amžiaus grupės (jaunesnieji, bendraamžiai ir vyresnieji) turi svarbių ypatumų kitiems vaikams auklėti. Vyresniųjų vaikų santykiuose su jaunesniaisiais ugdomas būtinas žmogui garbės troškimo jausmas. Mažylis sugeba parodyti milžiniškas pastangas, kad jį laikytų vertu dalyvauti vyresnių vaikų žaidimuose.

     Vaikų tarpusavio bendravime, jų žaidimuose natūraliai gimsta mokėjimas elgtis, laikytis tam tikrų taisyklių.

     Jaunesniojo amžiaus vaikai, ypač tarp 3-6 metų, taip pat vaidina svarbų vaidmenį vyresniųjų auklėjime. Kontaktuojant vien su suaugusiais, daugeliui vyresniųjų vaikų charakterio bruožams nėra dirvos pasireikšti, būtent, nepasireiškia tie bruožai, kurie reikalingi stipriajam, bendraujant su silpnesniuoju. Reikia vyresnįjį išmokyti, kad nesinaudotų jėga, dalijantis žaislais, nepyktų ir nerodytų susierzinimo, jeigu mažasis netyčia sugriovė jo sudėliotą iš plytų namelį, neužgrobtų žaislų, kurie jam nereikalingi, bet kurių taip nori jaunesnysis. Didesnysis turi žinoti: mažesnį labai lengva nuskriausti, grubiai elgiantis. Jeigu jaunesnysis verkia, vyresnysis turi stengtis jį nuraminti, paguosti.

     Nors jaunesniųjų ir vyresniųjų vaikų tarpusavio bendravimas yra labai svarbus, bet dar svarbesnė bendraamžių draugystė, ypač pradedant nuo ketverių metų. Kaip elgtis su sau lygiu — štai ko svarbiausia išmokyti. Savo bendramokslių tarpe berniukas tiek populiarus, kiek sugeba išsikovoti populiarumą. Jį gali ignoruoti, gali juo žavėtis, bet visa tai priklauso nuo berniuko charakterio. Tik bendraamžių aplinka gali sukurti atmosferą, kurioje betarpiška reakcija ras laisvą išraišką laisvame, niekieno neapribotame bendravime. Tik kontakte su sau lygiais atsiras savigarba be noro tironizuoti, atidumas ir pagarbumas be meilikavimo. Todėl globa negalės padaryti vaiko auklėjimui tiek, kiek geras mokyklos, klasės kolektyvas.

     Be minėtų privalumų, dar yra vienas, gal būt, pats rimčiausias. Vaikas kūnu ir siela trokšta žaisti: po pirmųjų gyvenimo metų tik žaidimas su kitais vaikais gali atnešti mažam žmogui pasitenkinimą. Be žaidimo vaikas auga sukaustytas, nervingas, praranda gyvenimo džiaugsmą, jį apima nerimas.