(Mintys, pasakytos Pasaulio lietuvių jaunimo III kongreso pamaldose Naujųjų metų dieną Sao Paulo mieste)
Kęstutis Trimakas
Vienas giliai žmogiškas, Dievui artimas žmogus buvo paklaustas, kas jis. Jis atsakė: "Aš esu pabudęs".
Mes visi žinome, ką reiškia vaikščioti apsimiegojus ar snausti, miegoti ar sapnuoti. Ir žinome, ką reiškia būti pilnai pabudusiam. Vaikščioti apsimiegojus reiškia judėti ir reaguoti tik iš lėto — nepilnai. Snausti reiškia būti užliūliuotam bejausmiškumo. Miegoti — tai visai nieko nejausti: nei savęs, nei kas aplink yra; o sapnuoti — tai jausti klaidingai — tai, ko nėra. Priešingai — būti pabudusiam — tai pilnai suvokti save, kitus ir kas aplink yra.
Pabusti galime kūnu, kai iš miego ar snaudulio atmerkiam akis ir pamatom medžiaginę tikrovę. Betgi pabusti galime ir dvasia, kai dvasia suvokiame tikrovę ir jos prasmę — save, kitus ir Dievą.
Kas kūnu pabunda, kūnu daugiau gyvena. Ir kas dvasia pabunda, daugiau dvasia gyvena ir daugiau rišasi su tuo, kam pabunda. Mūsų paskirtis — daugiau pabusti, daugiau gyventi ir rištis — su savim, kitais ir pačiu Dievu.
PABUSTI SAVO TIKROVEI
Vaikas save jaučia paviršutiniškai ir lėkštai. Pilniau sau pabusti galima tik jaunystėj.
Kai jaunas žmogus kalba apie jaunystę, jis parodo, kaip jis patiria gyvenimą. Toj patirty atsispindi ir tai, kiek, ir kaip jis savo tikrovei pabunda.
Pažvelkime į tris jaunimo patirties pavyzdžius (visi trys paimti iš lietuvių išeivių jaunimo poezijos knygos "Tiltai ir tuneliai"; išleido "Ateities" leidykla 1969 m.).
Ar aš buvau tokia jauna, tais metais?
Sapnai ilgi, pilni degančių spalvų...
mėlynų, geltonų.
Mes gėrėm žalią arbatą
iš kristalinių stiklų...
ir valgėm šaltus apelsinus
užmerktom akim.
(Marika Kvietkauskaitė, “Jaunystė”, 64 psl.)
Jaunystė pergyvenama kaip sapnas, kaip linksminimasis užmerktom akim. Čia nepabundama, bet apsigaunančiai, nors ir saldžiai, tebesapnuojama.
Eliaarchus Valdovas
iš to džiaugsmo,
atsukęs į mane savo galvą,
kraipo burną
ir akis išplėtęs
juokias nesavu balsu
Jaunyste, Budelis tavo tėvas!
(Remigijus Bičiūnas, “Also sprach Eliaarchus”, 16 psl.)
O čia jaunystė jaučiama kaip likimo auka, negalinti nieko padaryti, vedama į pražūtį — kankinė, pralaimėtoja. Ir čia nepabundama savo tikrovei, bet sapnuojamas nelemtas ir baimingas sapnas.
Tik kartais kai kurie — vis aiškiau ir vis dažniau — susiduria su tuo, kas iš tikro yra.
Paleisti sielą
skrist,
pasiekti saulę,
matyt daugiau, kaip akys mato.
Krist,
giliai į žemę,
dingt ir mirt...
pasiekti dangų,
ar pragarą...
būti tikra meile,
ar neapykanta.
Turėt vieną,
stiprų jausmą - - -
vieną, bet ne kitą.
(Marika Kvietkauskaitė, “Pasirinkimas”, 68 psl.)
Taip saldžių ar nelemtų sapnų beatsikratąs, pajuntąs galią ir ja besinaudojąs gyvenimą lenkti gėrio linkme pabunda savo paties tikrovei, save atranda ir kuria.
Savęs neatradęs neieško nė kitų: gal tik susapnuoja, kad ieško. Tik save atrandantis suvokia ir savo alkį — alkį kitų žmonių, ir alkį Dievo. Taip pabundantis sau ima busti kitiems ir pačiam Dievui.
PABUSTI KITŲ TIKROVEI
Anatolijaus Kairio dramoje "Palikimas" tarp vieną negaluojantį jaunuolį patikrinusių daktarų ir jo tėvo vyksta toks pokalbis:
Daktaras A: Blogai.
Daktaras B: Labai blogai.
Ponas M: Kas atsitiko?
Daktaras A: Jis keistas...
Daktaras B: Jis visai kitoks...
Ponas M: Jo keistumas yra jo originalumas. Aš ir noriu, kad mano sūnus būtų kitoks.
Daktaras A: Jis neturi prisiminimų...
Daktaras B: Jis neturi ryšio...
Ponas M: Po tiek laiko, po tiek išlaidų, po tiek varginimo mano vienturčio, jūs ateinat pasakyt, kad mano Auksinukas neturi ryšio?
Daktaras A: Jis neskiria savęs nuo kitų daiktų veidrodyje...
Turtuolio lietuvio išeivio Pono M atskirtas nuo savo tautiečių, jo vienturtis sūnus yra praradęs bet kokį ryšį su kitais, praradęs ir save — susirgęs dvasine mažakraujyste.
Tuo pat metu išeivis profesorius, Tauro ir Gabijos dėdė, prieš mirdamas, palieka jiems tai, ką turi: Taurui (pinigų tenorėjusiam) — didelį knygyną, o Gabijai — užlipintam voke laišką, kurį, dėdės potvarkiu, ji galės skaityti tik tada, kai perskaitys visas knygyno knygas (Tauras, slapta tą voką atplėšęs ir teradęs "popiergalį, raudonu rašalu iškreivintą", vėl užklijuoja).
Atvykęs Ponas M sakosi bet kokia kaina norįs įsigyti "iš Mirties krašto" krauju rašytą, profesoriaus turėtą laišką, nes, daktarų tvirtinimu, toks laiškas yra vieninteliai vaistai dvasine mažakraujyste sergančiam jo Auksinukui. Gabija, nujausdama laiško svarbą, už jokius pinigus jo neparduoda.
Auksinukas išprotėja. Ponas M miršta širdies smūgiu. Gabija ir persiorientavęs Tauras ima godžiai skaityti dėdės jiems paliktas knygas.
Tuo veikalu autorius norėjo parodyti tautos ryšių, jos palikimo bei aukos būtinybę dvasiniam gyvastingumui išlaikyti ir puoselėti. Gyvi ryšiai su kitais, su sava tauta — būtini. Be jų susergama dvasine mažakraujyste. Taipogi reikalinga naudotis savos tautos palikimu — raštuose susikaupusia tautos patirtimi bei išmintimi. Išlikti dvasiškai gyvam reikia išgyventi ir tautiečių patiriamas aukas.
Tik vieno dalyko autorius neišvedė teisingai: būtent tai, kad Gabija ir Tauras nepasidalino brangiu tautos kankinių krauju parašytu laišku su tuo dvasine mažakraujyste sergančiu pono sūnumi, galvodami, kad jie turi jį sau išsaugoti... Gėriu juk visada galima ir turima dalintis. Ir tautos palikimas yra gėris; juo tad vis galima ir turima dalintis. Yra paradoksiška, bet tikra, kad dalinamas gėris niekad neišsenka.
Gėrio, taigi ir tautos patirties, išminties ir aukų vaisiais dalinimosi pradžia ir glūdi pabudime kitų tikrovei — per ryšį su kitais.
Niekas taip nepažadina kitų tikrovei, kaip pajutimas kitų vargo ir skausmo. O vargo bei skausmo pasitaiko visur: ir mūsų, išeivių, tarpe, ir gyvenamojo krašto žmonėse. Tačiau vargiai kas tiek daug kančios ir skausmo patiria, kaip mūsų tautiečiai už geležinės uždangos. Juk tam ir geležinė uždanga — kad skausmą nuo kitų akių slėptų ir kad kenčiantieji negalėtų nuo priespaudos pabėgti.
Kad ir kaip budriai saugojama geležinė uždanga, pro ją vis dažniau ir vis garsiau ima skverbtis šauksmas. Geležis nebesustabdo jausmo iš anapus. Jį sustabdyti tegali nejautrumas šiapus.
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų prasiskverbė pro geležinę sieną Sibiro lietuvaičių maldaknygė...
Suledėjusiomis lūpomis, ašarotomis akimis, nevilties iškankinti, puolame... Kad galėtumėte geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę.
Iš anapus prasiskverbė kvietimas tautos tragedijos dienose kartu jausti ir kartu melstis. .. Kiek jis buvo išgirstas šiapus...?
1961 metais prasiveržia pro geležinę uždangą Mykolo Vilties laiškai...
Kraujas rašo šiuos nebylius laiškus.
Neparašytus laiškus — iš pamiškių juodų, iš liūnų,
Kraujas iš kalėjimo tortūrų kambarių...
Pražiūrime akis į saulėleidį,
Į vakarus...
Tarsi jūsų meilė mums padės...
Ateina tik nepažįstamos bangos, o smeigiasi širdin tik sopuliai.
Maldoje šaukiamės jums pagalbos.
Tos, kurios mums niekas niekad neatneš.
Tos, kurios mums nei bangos neatpažįstamos nebeatneša,
Tos, kuriai Jūs laiko nebe surandate.
Iš anapus prasiveržė pro geležį žodžiai — pilni nusivylimo, net priekaišto, bet dar pilnesnį neišsakyto skatinimo... Kiek jie palietė mus šiapus...?
1972 metais į Vakarus visa srove prasimušė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika supažindins su dabartine Lietuvos katalikų padėtimi daug skaitytojų tuo atveju, jei ji bus perduodama iš rankų į rankas.
Iš anapus prasimušė didžiausiam pavojuj surinkti ir išspausdinti faktai apie tikinčiųjų ir Bažnyčios persekiojimus... Kiek jie prasimuš pro nerangumą šiapus...?
Taip, kitų skausmas labiausiai pabudina. .. Ir kitų skausmo šauksmas yra didžiausiam pavojuj būti neišgirstas užmigusių ir sapnuojančių.
PABUSTI DIEVO TIKROVEI
Dievo tikrovėn pabudinti užtenka ir lašelio, jei pajuntama jame atsispindinti Saulė. .. Kraujo ar prakaito lašai stipriau atspindi saulę... už vandens lašus. Ir Dievu tikėti galima, kitiems apie Jį pakalbant, bet už kalbą daug įtikinamesnė yra auka už Jį. Kas aukojasi dėl Dievo, tam nė kalbėt nereikia: ir taip matai, ką jis vertina.
Auka mažai kur tiek žėri, kaip ten, kur ji persekiojimų kaitinama. Kaip Katalikų Bažnyčios Kronika skelbia, aukų už Dievą apstu okupuotoj Lietuvoj.
Kun. Zdebskis ruošė vaikus prie išpažinties ir pirmosios Komunijos. Buvo sugautas. Teisme nesigynė: Dievas įsakė mokyti kitus Jo mokslo. Reikia Jo labiau klausyti negu žmonių. Buvo nubaustas kalėjimu. Taip vertino Dievo valią, kad nebijojo dėl Jo kalėti!
Vytautas Lažinskas pastatė kryžių prie savo namų. Už tai ateistinė valdžia niekšiškai norėjo jį sukompromituoti. Teismo psichiatrinė komisija neva nustatė, kad jis turi "sistematizuotas religinio turinio kliedėjimo idėjas". Jį sveiką — už tikėjimo išpažinimą — pasiuntė į beprotnamį. Šis vyras taip vertino Dievo ženklą, kad nebojo būti išjuoktas — bepročiu palaikytas!
Romas Kalanta, jaunuolis, kuriam buvo daromi sunkumai užbaigti mokslus, nes jis drįsdavo pasakyti, ką jis tikrai galvojo — tarp kita ko, kad nori tapti kunigu... Norėjo tapti Mišių aukotoju, o tapo ugny savęs aukotoju... Gyvai pabudęs — pabudęs savo, kitų — tautos ir Dievo tikrovei. Apsisprendęs susideginti, lapely parašė savo mergaitei: "Aš kitaip negalėjau". Negalėjęs kitaip — ne kieno verčiamas, bet pilnai vidiniai apsisprendęs tapti auka... Ne miegodamas, ne sapnuodamas, bet pilnai pabudęs savo apsisprendimo galiai, savo paties tikrovei... Jau degdamas, atskubėjusiems į pagalbą jis šaukė: "Negelbėkit manęs, aš žūnu už Lietuvos laisvę". Nors jaunas, bet giliai suvokęs, kaip tauta prievartaujama pavergėjų, kad pasirinko tokį aukos kelią dėl tautiečių tautinės-religinės laisvės. Iki tokio laipsnio pabudęs kitiems... O savo ankstyvesnių piešiniu jau kurį laiką jis buvo nurodęs savo pasirinktą kelią. Piešiny buvo vaizduojamas aukštas jaunuolis ilgais plaukais (kaip jis pats), iškėlęs akis ir rankas į viršų, liepsnose po kryžium. Krikščioniška auka ir jo paties pasirinkta auka sugretinama... Taip vertinęs Dievą, jog nepabojo liepsnų, kad tik kiti nebūtų verčiami trauktis nuo Jo, bet galėtų laisvai Jį išpažinti...
Kun. Zdebskis... Vytautas Lažinskas... Romas Kalanta... Ir visa eilė kitų... Pabudę Dievo tikrovei, budina mus savo auka. Jų prakaito, skausmo, kraujo lašuose spindi saulė. Pats Dievas Jam pabudusiais budina mus...
* * *
Kam mes dabar Kongrese ir po jo užsimename apie pabudimą? Kodėl mes šiuo metu svarstome reikalą suvokti savo, kitų ir Dievo tikrovę?
Esame žmonės. Kur bebūname, visada mums yra proga daugiau pabusti, bet ir pavojus snausti ir sapnuoti. Kai kurios aplinkybės sudaro didesnes progas, bet ir klampesnius pavojus. Viena tokių didžiųjų aplinkybių — tai pats Kongresas ir pokongresinis laikas, kada esame ir pasijuntame esą kartu. Tada jausmai įkaitę... Pakili nuotaika — dviašmenis kardas: ir galimybė, ir pavojus... Galimybė, padedanti mums atidaryti vartus į gelmes... Pavojus, užliūliuojąs snauduliu ir sapnais...
Į Kongresą suvažiavome iš viso pasaulio ryžtis: suglausti gretas, ugdytis lietuviškoj dvasioj, padėti tautiečiams tėvynėj jų laisvinimosi kovoj. Šiam ryžtui niekas tiek nepadės, kiek išsivadavimas iš sapnų bei snaudulio ir pabudimas tikrovei: pabudimas savo tikrovei, apsisprendžiant už gėrį; pabudimas kitų — ypač kenčiančių tautiečių — tikrovei; pagaliau pabudimas tikrovei paties Dievo — tos didžiosios visa įprasminančios Vertybės, kurią labiausiai vertiną tautiečiai okupuotoj Lietuvoj įkvepia ir mus Jo vardan ryžtis, rištis ir aukotis.