J. VENCKUS, S.J.

     Praėjusių metų gale mirė žymusis Anglijos istorikas, filosofas ir humanistas A. J. Toynbee. Jį paminėjo visas civilizuotas pasaulis. Toynbee buvo žmonijos civilizacijos ir kultūros istorikas.

     Jis gimė labai inteligentiškoje šeimoje. Motina buvo baigusi universitetą. Tėvas dirbo socialinėje srityje, norėdamas pagerinti neturtingųjų gyvenimą. Tokioje šeimos aplinkoje vaikas rado daug paskatinimų skaityti. Jis daug skaitė apie senąją Romą, apie klasikinę Graikiją. Studijavo humanistinius mokslus su graikų ir lotynų kalbomis. Visą amžių jis save laikė laimingu, kad tobulai išmoko šias dvi senąsias kalbas, galėdamas originaliomis kalbomis skaityti romėnų ir graikų klasikus. Jis aplankė Romą ir Atėnus, nepaprastai gėrėdamasis senovės architektūra, išlikusia griuvėsiuose ir iškasenose.

A. J. Toynbee

     Toynbee studijavo garsiajame Oksfordo universitete, baigė Balliole kolegiją, kuri yra davusi daug įvairių mokslininkų bei rašytojų. Pirmojo didž. karo metu jis dirbo užsienių reikalų ministerijoje, vėliau buvo pasiųstas į Artimuosius rytus karo operacijų korespondentu. Čia jis turėjo progos pažinti kitas tautas ir savo akimis matė visus karo žiaurumus. Dalyvavo Paryžiuje Versalio taikos derybose, kaip Vidurio rytų ekspertas. Paskui profesoriavo Oksforde ir Londone.

     Jis gyveno gana ilgai — 86 metus. Buvo darbingas iki pat gyvenimo pabaigos. Aplankė daug universitetų su paskaitomis. Buvo tikras eruditas, mokslininkas, mėgstamas profesorius. Jis turėjo labai daug žinių iš įvairių sričių, buvo tartum vaikščiojanti enciklopedija. Daug rašė apie religiją: "An Historian's Approach to Religion" (1956), "Christianity Among the Religions of the World" (1957). Pats sakosi gimęs tradicinėje krikščioniškoje šeimoje, bet, būdamas universitete, apleidęs anglikonų bažnyčią ir susidaręs savo tikėjimą, kuris jam esąs tikras, svarbus ir raminantis sąžinę.

     Toynbee parašė 12 tomų veikalą, pavadintą "A Study of History". D. C. Somerwell padarė šio veikalo santrauką, tą visą milžinišką medžiagą sudėdamas į du tomus. Toynbee šią santrauką skaitė ir patvirtino.

     Čia galima paminėti seniausias žmonijos civilizacijas: šumerų, babiloniečių, asyrų, persų, žydų. Šumerai gyveno 3500 m. prieš Kristų. Jie pirmieji išrado alfabetą, raides, panašias į pleištus (kuneiformiškas). Šumerų žemėje buvo miestas Ur, iš kur iškeliavo Abraomas. Šumerų kraštas Šv. Rašte vadinamas Shinar.

     722 m. prieš Kristų Asyrija užpuolė Samariją, ją sunaikino, išvežė daug žydų ir atsiuntė savo žmones. Samarija nuo to laiko liko žydams svetima, nors tai buvo jų kraštas. Taip pat Babilonija užpuolė žydus, sugriovė Jeruzalės šventyklą ir išvežė daug žydų į nelaisvę, kuri tęsėsi 597-538 m. Tada Babilonijoje viešpatavo Nebuchadnezzar, kurio karališki rūmai ir šventyklos buvo tokio nepaprasto grožio ir meniškumo, kad buvo vadinami vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Tos civilizacijos skverbėsi į žydų civilizaciją. Žydai turėjo labai stropiai ginti savo monoteistinį tikėjimą nuo svetimų stabmeldiškų įtakų.

KAIP VYKSTA ŽMONIJOS CIVILIZACIJA

     Toynbee nuomone, gyvenimas teikia tam tikrus reikalavimus, o žmogus galvoja, kaip tuos reikalavimus patenkinti. Tokiu būdu ir kuriasi civilizacija. Pvz., norint turėti maisto, reikėjo išgalvoti, kaip sunaudoti Tigro ir Eufrato vandenis laukams laistyti. Buvo išgalvota kanalizacijos sistema. Turint pakankamai duonos, galima užsiimti miestų ir šventyklų statyba. Yra sakoma, kad jeigu žmogus išgyveno ledynų laikotarpius, tai jis yra nesunaikinamas. Žmogus kuria civilizaciją, nepasitenkindamas turima padėtimi, visuomet ieškodamas naujų formų.

     Anot graikų poeto Aschylo, civilizacijos augimo priežastis gali būti ir žmogaus kentėjimas. Kentėjimai sukelia kūrybines jėgas. Tai įrodo ir Vokietijos bei Japonijos civilizacijų iškilimas. Dažnai kurios nors tautos sunkių pergyvenimų metu atsiranda žymių tautos vadų, rašytojų, menininkų. Tikrai atrodo, kad civilizacija turi būti pagimdyta skausmuose.

     Toynbee tiki, kad religija labai daug padeda civilizacijai. Aukščiausioji civilizacija visuomet buvo Vakarų Europoje krikščionybės dėka. Civilizacijos tikslas yra kurti Dievo karalystę. Civilizacijos eiga yra Dievo rankose, ji vyksta pagal Dievo planą.

     Tačiau civilizacija nepakeitė žmogaus palinkimo į nuodėmę. Taip pat Toynbee sako, jog istorija neduoda jokio pagrindo manyti, kad civilizacija pagimdys kokią nors nauja žmonijos rūšį. Žmogus savo gerumą ir savo blogumą turi iš prigimties. Net ir aukščiausia civilizacija negali padaryti žmogaus laimingo. Tai gali padaryti tik religija.

KAIP CIVILIZACIJOS ŽŪVA

     Dažniausiai civilizacijas naikindavo barbariškos tautos, užpuolę aukštesnės civilizacijos tautas. Toynbee klausia, kas bus su krikščioniškąja civilizacija. Jo manymu, ji niekad nežus, nes ji eina ranka rankon su Bažnyčia, o Bažnyčia Kristaus įsteigta visiems laikams. Savo knygoje "Civilization on Trial" (1948, 249 psl.) jis rašo: "Ką Kristus su pranašais prieš savo atėjimą ir su savo šventaisiais po savo mirties paliko Bažnyčiai kaip testamentą, pasiliks amžinai visos žmonijos kartoms. Kristaus sukurtoji Bažnyčia yra labai sėkminga institucija, kuri visuomet pasiliks neišsemiamos malonės ir šviesos šaltiniu". Šviesa yra nuolatinis Dievo prigimties apsireiškimas ir tikrasis žmogaus tikslas čia ir po mirties. Malonė yra tikrasis Dievo įkvėpimas ir gilus bendravimas su Dievu, kad taptume vis labiau ir labiau į Jį panašūs. Tai yra Toynbee mintys apie krikščioniškąją civilizaciją, kuriai atsiveria naujos ir neišsemiamos pažangos galimybės. Jis sako, kad Bažnyčia turi galią visados atsinaujinti ir atjaunėti iš savęs, tad nereikia, kad ateitų koks nors reformatorius iš šalies.

     Toynbee labai vertina vienuolynus, kurie rūpinasi ne tik religiniais dalykais, bet visuomet mokė žmones žemę dirbti, javus bei vaismedžius kultivuoti ir gyvulius auginti. Užtat ir tikrieji Amerikos kolonizatoriai buvę ne Ispanijos kareiviai, bet pranciškonai. Jis labai brangina vienuolinį gyvenimą ir savęs išsižadėjimą, kuris labai padeda civilizacijai. Didžiausias civilizacijos kenkėjas yra egoizmas.

     Toynbee mato skirtumą tarp katalikybės ir protestantizmo. Katalikų Bažnyčia pasiliko visuotinė, nepasidavė jokiai pasaulinei valdžiai panaudoti savęs politiniams tikslams, o protestantiškosios sektos tapo krašto valdžios religinėmis įstaigomis.