VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

1. LIETUVIŠKAS VELNIAS — SUTARČIŲ DARYTOJAS

     Vienas būdingiausių bruožų lietuviškose legendose apie velnią yra tas, kad jis daro su žmonėmis rašytines sutartis. Jose jis prižada žmogui parūpinti pinigų ar kitokių gėrybių, o žmogus jam pažada patį save ar savo vaikus.

     Taip vienam žvejui, kuris nepagavo nė vienos žuvies, velnias, pasivertęs žmogumi, padarė šitokį pasiūlymą: "Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai pagausi užtektinai". Žvejys apsimąstė, kad nėra ko rūpintis tuo, ko nesi namie palikęs, sutiko. Tačiau velnias norėjo, kad sutartis būtų padaryta raštu. Žmogus aiškinosi, kad nėra kuo pasirašyti. Velnias atsakė: "Įsipiauk truputį pirštą, patepk ant popierėlės, ir bus gerai". Tai padarius, žmogui žvejyba sekėsi. Tačiau grįžęs namo ir radęs užgimusį sūnų, suprato, kad jį jis buvo užrašęs velniui (Basanavičius. Lietuviškos pasakos, I t., 38 psl., 22 nr.).

     Pasakojimai apie velnią, darantį rašytines sutartis, yra labai plačiai pasklidę įvairiomis formomis. Taip viena darbšti, bet nelabai graži mergina buvo ilgai netekėjusi. Atėjo pas ją gražaus jaunuolio išvaizdos velnias ir atnešė jai visokių valgių bei drabužių. Tačiau už tai jis kalbino ją už jo tekėti. "Tu man turi pasirašyti, kad mudu tuoksimės". Mergina, nuolat kalbinama pasirašyti, nuėjo pasitarti pas bobą. Ši pagelbėjo merginai atsikratyti velnio, tik reikalaudama, kad jis iškęstų "lino mūką" (Bas. I, 43-45 psl., 26 nr.).

     Vieno ūkininko sūnus, beeidamas miške sutiko velnią, stovintį ant akmens. Šis sako: "Pasirašyk tu man, aš tau duosiu maišą pinigų". Sūnus jam atsakė: "Kad aš nemoku rašyti". Velnias sako: "Mažiuką pirštą truputį įsipiauk ir man čia ant karnos pasirašysi, ir bus gerai". Velnias, prašomas parodyti, kur yra jo pinigai, atvertė akmenį ir iš po jo ištraukė maišą pinigų. Tačiau ūkininko sūnus iš šv. Petro ir Povilo buvo sužinojęs to akmens vardą ir tuo būdu gavęs galią jam įsakyti. Dėl to jis tarė akmeniui: "Laikyk tą velnią iki aš sugrįšiu". Tas akmuo tik capt tą velnią už kojų ir laiko, o tas, maišą užsidėjęs, velka į karčiamą (Bas. I, 62 psl., 40 nr.).

     Vienos sesers brolis, kartais lakiojąs sakalu, išleido iš savo paslaptingosios skrynelės karius, kurie užėmė visą mišką. Kai jis norėjo juos suvaryti atgal į skrynelę, jam nesisekė. "Ir ateina toks diedas ir užriko ant to žmogaus:

     —    Vaike, kam paleidai savo šeimyną į mano girią? Greičiau atsiimk!

     Tas žmogus sako, kad negali. Tas diedas sako:

     —    Kad tu man duosi, ką namie nepalikai, aš suvarysiu.

     Tas žmogus pasikanavo: pačią, vaikus, viską palikau. Sako:

     —    Duosiu.

     Diedas liepė mažiuką pirštą įsipiauti, pasirašyti. Įsipiovė, pasirašė ant luobo savo kraujais ir padavė tam diedui. O tas diedas, suvaręs į skrynutę tuos kareivius, uždaręs, padavė ją tam žmogui ir pasakė:

     —    Kai pareisi, pasakyk tam, ką namie nepalikai, lai jis ateina ant Geležinio kalno pas Kaulinį diedą.

     Ir nuėjo namo tas žmogus. Kai parėjo, rado sūnų užgimusį dvidešimties metų. Jis baisiai nusigando, kad sūnų aprašė Kauliniui Diedui ant Geležinio kalno (Bas. I, 67 psl., 42 nr.).

     Daukšių parapijos, Suvalkijoje, legenda pasakoja apie karalių, kuris užrašė velniui savo negimusį sūnų, kad jam sektųsi karuose (Bas. II, 82 psl., 33 nr.).

     Velniui užrašoma ne tik savo negimusius vaikus, bet ir save patį. Vienas labai pavargęs, bet godus žmogus "kur tik ėjo, ką tik darė, vis Dievo prašė, kad numestų iš dangaus pinigą, o jis jį rastų. Vieną sykį tas godišius savo stuboj buvo labai užimtas misliomis ir rūpesčiais apie pinigus. Tam tarpe išlindo iš po pečiaus velnias, pavidale žmogaus, ir, žadėdamas duoti daug pinigų, reikalavo užrašymo dūšios. Godišius, tai išgirdęs, labai prasidžiugo ir, nieko nemislydamas, užrašė savo krauju dūšią velniui be jokių derybų, tiktai kad pristatytų pinigų ganėtinai" (Bas. II, 92 psl., 36 nr.). Pastebėkime, kad čia žmogus prašo pinigų iš Dievo, o tos maldos išklausymas ateina iš velnio.

     Dievo ir velnio veiklos bendrumą galima įžvelgti ir kitoje pasakoje. Jaunas kunigas neturėjo iš ko paruošti primicijų pietų. "Velnias pristojo prie jo ir sako:

     — Jei užsirašysi į mano juodąją knygą, aš tau pietus prirengsiu.

     Kunigas, bėdos tekęs, užsirašė. Tada velnias pavogė nuo vieno karaliaus pietus ir atnešė kunigui. Per pietus patarnavo velniai, pasivertę žmonėmis. Jie turėjo jam tarnauti; matyt, taip buvo padarę ant kontrakto, kad lig to laiko, kuris buvo parašytas ant popieriaus, velniai turės jam tarnauti, o po to laiko velniai, ką norės, tą galės su juo padaryti" (Bas. II, 119 psl., 51 nr.).

     Legendose žmogaus santykiai su velniu vyksta, tarpininkaujant raštui. "Sako, jei nori nuo velnio gauti pinigų, reikia turėti tokią knygą su baltom litarom ant juodo popierio ir skaityti iš tos knygos. Tada velniai ateisią ir klausią, ko reikalauji; o pasakius, tai velniai pristato" (Bas. II, 123 psl., 53 nr.). Atvirkščias raštas — baltos raidės ir juodas popierius šiame pasakojime yra atsiradęs tik tam, kad atskirtų šį skaitymą nuo paprasto rašto ar net švento rašto. Iškreipimai legendose yra vėlesni, negu pozityvios formos. Kad iškreipimai ar neigiamas kurio dalyko nusakymas būtų galimas, pirmiau turėjo būti neiškreiptas dalykas. Taigi baltos raidės juodame lape yra pakaitalas paprastam raštui.

     Kad velniai legendose paprastai yra raštingi, liudija ožkabalių pasakojimas. "Vieną sykį du velniuku, atsitūpę bažnyčioje ant lango, rašė žmonių griekus. Kai jau prirašė pilną jaučio skūrą, tai jau netilpo. Jiedu įsikandę tą skūrą tempė, ale vienam kaip smuks iš dantų, tas ragu pokšt į mūrą, o kitas, nupuolęs ant žemės, ragą nusisukęs".

     Pažadėjus sielą, galima gauti ir kieno nors užkeiktus pinigus. Taip "Ragainės paviete žmogus, atkasęs pinigus, rado ant jų juodą šunį. Šuo pasakęs:

     — Tie pinigai tau nepriklauso, ale jei tu man vieną dūšią pažadi, tai gali juos paimti (Bas. II, 127 psl., 76 nr.).

     Kartais pats vienas raštas, ypač religinis, gali padėti paimti užkeiktus pinigus. Kai vienas tėvas slėpė pinigus, norėdamas, kad jų niekas nepaimtų, jo sūnus po dangčiu ant pinigų buvo padėjęs giesmyno lapą. Dėl to, seniui mirus, sūnus visada galėjo prieiti prie pinigų (Bas. II, 126 psl., 66 nr.).

     Atkreipkime dėmesį šiuose pasakojimuose į du dalykus: į tai, kad velnias daro su žmogumi sutartį, ir į tai, kad jis yra raštingas. Visų pirma šių legendų velnias savo santykius su žmonėmis grindžia ant laisvos sutarties pagrindo. Šiose derybose velnias pasirodo, kaip įvairių žemiškų gėrybių valdovas, kurias jis gali dalinti savo nuožiūra. Tačiau vertybė, kurią jis brangina, yra ne turtas, bet žmogus. Jis savo derybose su žmogumi nori gauti tai, kas, jo požiūriu, yra žmoguje vertingiausia. Jis reikalauja, kad žmogus jam užrašytų savo sielą.

     Kitas bruožas, kuriuo velnias pasižymi šiose legendose, yra jo rašytinė kultūra. Nei velnias, nei žmogus šiose legendose nėra laukiniai. Jie yra personažai, sukurti tokios kultūros, kurioje ne tik žmogaus siela buvo labai vertinama, bet ir buvo tikima, kad jis turi galią disponuoti savo siela po mirties. Ir šis disponavimas įvyksta rašytinio dokumento būdu. Legendos, kurioje velnias raštu daro sutartį su žmogumi, negalėjo sudėti ir pasisavinti tokia visuomenė, kuriai raštas buvo nežinomas.

     Visi šie dalykai, tiek velnio pažiūra, išreikšta tokiu dideliu žmogaus sielos vertinimu, tiek rašytinė sutarties forma, skatina mus atpažinti šiose legendose aukštos kultūros liekanas.

2. SUTARTIES RELIGIJA

     Velnias yra Dievo priešingybė keleriopa prasme. Visų pirma jis toks yra, būdamas blogio principas, o Dievas yra gėrio principas. Be to, jis yra asmeninė būtis, turinti pretenzijų būti Dievu. Šiose studijose mes nesvarstome velnio nei vienu, nei kitu čia paminėtu požiūriu. Velnią, kaip blogio principą, studijuoja filosofija; o velnią, kaip dvasinę būtybę — teologija. Mums čia rūpi pažvelgti į velnią, kaip jis susidaro savo pavidalą religijų istorijoje.

     Bestudijuodami velnio apraiškas religijų istorijoje, mes turime progos prieiti įsitikinimo, kad jis savo konkrečias apraiškas įgyja iš religinių kultūrų kovų. Nugalėtos religinės kultūros Dievas naujoje religinėje sampratoje pasilieka kaip Dievo priešas arba velnias. Taip Dievas, kuris yra nugalimas kito Dievo, pasilieka toje kultūroje kaip Dievo priešingybė, blogio principas arba velnias. Šitokiu keliu yra atsiradusios vadinamosios dievų kovos, kurios yra palikusios daug pėdsakų senosiose mitologijose, klasikiniuose paminkluose ir net paprastose pasakose.

     Jeigu dievų kovos ar, tiksliau kalbant, religinių kultūrų kovos, kurioje nors visuomenėje nesibaigia absoliučia vienos pusės pergale, tai nugalėta dievybė dar pasilieka reikštis kulto gyvenime su didesnėmis ar mažesnėmis teisėmis. Taip silpniausiai nugalėtas Dievo priešas yra pastebimas Mezopotamijos kultūrose. Šalia Dievo nugalėtojo, pvz. Marduko, čia dar pasilieka nevisiškai sunaikintas jo tėvas, vandens dievas Enki (žiūr. Samuel N. Kramer, Sumerian Mythology, New York, Harper Torchbooks, 1961 m., 74-75 psl.). Panašias dievų kovas galima pastebėti ir kitose kultūrose, pvz. Egipte, Indijoje, Normanų religijoje ir kitur. Paprastai, keičiantis kultūroms ir ateinant tautoms su sava Dievo samprata, nustelbtų kultūrų dievas išvirsta Dievo priešingybe, arba velniu.

     Turint tai prieš akis, neturi mūsų nustebinti, kad velnių personažai tautų tradicijose savyje slepia įvairių prarasto dieviškumo bruožų. Ilgainiui jiems suteikiama įvairių pažeminančių vertinimų. Ne retai seni ir vertingi jų bruožai yra paniekinami ar padaromi juokingais. Tačiau jeigu mes turime metodinių priemonių paieškoti, kas yra anapus šių keistenybių, šie nuvainikuoti dievai pasirodo ne kartą išlaikę labai vertingų senų užmirštų religinių kultūrų bruožų.

     Lietuviškas velnias turi daug bruožų, kurie liudija įvairias praėjusias religines kultūras. Pradžioje sustokime prie to jo bruožo, kuris liudija ne tik pilnaprasmį Dievą, bet ir aukštą humanistinę religinę kultūrą. Toks bruožas yra šio transcendentinio veiksnio neprievartinis santykiavimo būdas su žmogumi. Būtent, jis su žmogumi santykiauja susitarimo keliu ir rašytinės sutarties būdu.

     Taigi išsilaisvinkime iš visų paniekinančių ir juokingų lietuviško velnio vertinimų ir pažiūrėkime į jo santykiavimo būdą iš esmės. Metodas, kuriuo mes galime tai padaryti yra religinių kultūrų palyginimas. Lygindami įvairias religines kultūras, galime pastebėti ne tik jų skirtingumus, kuriais jos yra toli viena nuo kitos nuėjusios, bet ir jų gilumoje slypinčius panašumus.

     Kai šiuo atveju mūsų klausimas sukasi apie Dievą, santykiaujantį su žmogumi sutarties keliu, palyginkime ją su Mozės religija. Reikia pastebėti, kad paskutinės biblinės studijos išryškino, jog Mozės religija savo kultūrine forma yra taip pat sutartis su Dievu, ir tai sutartis ne vieno žmogaus, bet visos tautos. Mozė, išvedęs tam tikrą visuomenę iš civilizuotos priespaudos, suorganizuoja jos sutartį su Dievu, kuri apipavidalinama rašytiniu dokumentu, mūsų paprastai vadinamu Dešimt Dievo įsakymų.

     Kad Mozės religija buvo sutarties pobūdžio, buvo aišku visada, tačiau paskutiniai hititų bibliotekų atradimai ir jų išskaitymai šią pažiūrą įdomiai išryškino. Paaiškėjo, kad hititų karalių sutartys, kurias jie darydavo su savo vasalais, savo forma yra panašios į Dešimt Dievo įsakymų. Šį panašumą yra iškėlęs R.A.F. MacKenzie, S.J., Biblinio Instituto Romoje rektorius. Dešimties Dievo įsakymų teksto pradžia ir hititų sutarčių pradžia turi ne tik tą pačią formą, bet net kai kurių sąvokų atitikmenis (plg. Faith and History in the Old Testament, University Minnesota Press, Minneapolis, 1936 m., 38 -43 psl.).

     MacKenzie sako, kad sutartinis Dešimties Dievo įsakymų pobūdis yra pats svarbiausais juose dalykas. Mat, Hamurabio teisių kodeksas jau buvo veikęs šiame pasaulyje 400 metų, kai Sinajaus kalno sutartis buvo daroma. Tačiau Hamurabio kodeksas nebuvo sutartis. Jis buvo vienašališkas iš aukšto patvarkymas tos visuomenės, kuriai tie įstatymai buvo išleisti. MacKenzie mano, kad reikšmingiausias dalykas Dešimtyje Dievo įsakymų nėra jo doriniai nuostatai. Jie iš tikro yra panašūs į kitus tų laikų dorinius kodeksus. Pasak jo, reikšmingiausias dalykas šiame dokumente yra žodis Tu. Tai reiškia, asmeniškas Dievo kreipimasis į žmogų. Jei žmogus laikysis sutartyje išreikštų nuostatų, Dievas jį išlaisvins ir globos. Šioje sutartyje Dievo partneris yra tauta, Izraelis, suvokta ne tik kaip viena generacija, bet kaip ištisa jos busimoji istorija.

     Kitas Senojo Testamento žinovas žydas Martin Buber yra visiškai tos pačios nuomonės apie Dievo sakomą žmogui žodį Tu. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad ši Dievo sutartis su Izraeliu buvo kraujo sutartis, sudaryta laikantis Semitų tautų santykiavimo papročių (plg. M. Buber, Moses, New York, Harper Torchbooks, 1946 m., 115 psl.). Buberio pastebėjimas yra vertingas mūsų studijoms tuo, kad lietuviškos velnio sutartys taip pat yra daromos kraujo būdu, t.y. pasirašant krauju.

     Negalima mažai vertinti Mozės sutarties, kaip visuomeninio tautos susitarimo su Dievu. Tačiau, jei mes teisingai suprantame lietuviškas velnio pasakas, jos liudija, kad ir anksčiau yra buvusi žmonijoje žinoma asmeninė žmogaus sutartis su Dievu. Nėra jokio pagrindo įtarti, kad lietuviškos velnio sutartys su žmogumi būtų kilusios iš Sinajaus sutarties. Šių legendų natūralus pasklidimas tautoje liudija, kad jos turi savitus kilmės kelius. Tačiau jų principinis panašumas su Sinajaus sutartimi sako, kad jos kur nors gilesnėje proistorėje turėjo turėti bendras kilmės šaknis.

     Nereikia neįvertinti fakto, kad mes lietuviškose legendose turime aiškiai paliudytą, nors ir užterštą, asmeninės sutarties buvimą tarp atskiro žmogaus ir transcendentinio veiksnio. Reikia tik bent trumpam išsilaisvinti iš velniško šių sutarčių nuspalvinimo, ir prieš mūsų akis iškils labai didelio senumo asmeninio realaus santykiavimo su Dievu kultūra. Dievas čia žmogaus neprievartauja, bet su juo tariasi. Maža to. Tos sutartys liudija, kaip vertingas yra žmogus Dievo (šiuo atveju, velnio) akyse. Šios legendos liudija, kad jų Dievas (šiuo atveju, velnias) nėra pasyvi transcendentinė būtybė, bet kad jis egzistenciališkai gelbsti žmogų jo finansiniuose ir kituose žemiškuose reikaluose.

     Iškeldami principinį panašumą tarp Sinajaus sutarties ir lietuviškų velnio sutarčių, neturime praleisti iš akių ir jų skirtingumų. Vieną jų jau pastebėjome. Sinajaus sutartis yra visuomeninė — tautinė, o velnio sutartys yra individualios. Taip pat dar reikia iškelti kitus du reikšmingus jų skirtingumus. Sinajaus sutartis neturi pomirtinio bruožo, o velnio sutartys yra stipriai pomirtinio pobūdžio. Antra, Sinajaus sutartis turi platų doriškai religinių pareigų turinį, o lietuviškos velnio sutartys neturi jokių dorinių ir religinių įpareigojimų, bet vietoj to turi gausias turtines dovanas.

     Sinajaus sutartis yra būdinga savo kryptimi į šį gyvenimą. Šios sutarties partneris ir objektas nėra žmogaus siela, bet konkreti tauta. Apie žmogaus pomirtinį likimą šioje sutartyje net neužsimenama. O lietuviško velnio sutartys turi labai gyvą žmogaus pomirtinio gyvenimo sampratą. Nors šios sutarties žmogus yra aprūpinamas žemiškais turtais, tačiau dalykas, kuriuo kitas sutarties partneris čia domisi, yra ne šis žmogaus gyvenimas, bet pomirtinis.

     Dėl to velnio sutartys neuždeda žmogui jokių dorinių pareigų. Abipusis santykiavimas, einant šia sutartimi, prasidės tik po žmogaus mirties. Ne istorinis žmogus, bet žmogaus siela yra vertybė šių sutarčių transcendentiniam partneriui. Ši sutartis liudija, kad toje religinėje kultūroje buvo labai gyvai tikima žmogaus nemirtingumu.

     Šie minėtų sutarčių skirtingumai iškelia skirtingas religines kultūras. Antra vertus, šios sutartys viena kitą papildo. Sinajaus sutartis, būdama persunkta šios tikrovės, buvo geras įvadas būsimam, dar aktyvesniam Dievo įsijungimui į istorinę tikrovę, apsipavidalinusiam jo įsikūnijimu. O lietuviškos velnio sutartys, išryškindamos tikėjimą asmeniniu žmogaus gyvenimu po mirties, veiksmingai paremia tokį žmogaus supratimą, kuris nėra apribojamas vien laikinumu.

     Atkreipimas dėmesio į velnio pasakų sutartis su žmogumi gali būti naudingas ir Šv. Rašto studijoms. Jo dėka Mozės padaryta sutartis su Dievu gali pasidaryti istoriškai suprantamesnė, kaip atitinkanti tam tikrą platesnę religinę kultūrą. Nėra reikalo manyti, kad Mozė viską išrado. Jis neišrado nė žmogaus sutarties su Dievu. Net raštu daroma sutartis su Dievu galėjo būti žinoma prieš jo laikus. Ką Mozė padarė naujo — tai šios sutarties suvisuomeninimas. Čia daro sutartį ne atskiras žmogus, bet visa visuomenė. Dėl to teisingai Mozę galima laikyti tautos kūrėju; tokios tautos, kuri sukuriama sutarties su Dievu pagrindu.

     Kokiose religinėse kultūrose asmeninė sutartis su Dievu buvo praktikuojama ir kaip ji galėjo patekti lietuviškon tradicijon, yra atskiri klausimai, prie kurių reikės sustoti.

     Mintis, kurią čia atrandame, yra ta, kad lietuviškose velnio pasakose praktikuojama sutartis liudija ne tik transcendentinį veiksnį ir žmogų, kaip savaimingus ir už save atsakingus veikėjus, bet ir šiem abiem, labai vertingiems veiksniams, atitinkančią santykiavimo formą, būtent — susitarimą. Sutarties religija šiose legendose iškyla dienos švieson iš tūkstantmetės užmaršties, kaip aukšto lygio religinė kultūra.

(b.d.)

Jei neturite ko pasakyti, nieko nesakykite.

C. C. Colton