NINA GAILIŪNIENĖ
Nežinia kas ir kada Lietuvą pradėjo vadinti šventa. Tas epitetas taip prigijęs, kad niekas net neklausia kodėl. O titulą apginti nebūtų lengva. Turime tik vieną šventąjį. Kazimierą. Ir tą patį reikia dalintis su lenkais.
Tiesa, lietuvių tauta patyrė daug skriaudos iš savo galingų kaimynų. Kraujo ir ašarų prisigėrusi jos žemė. Neturėdami kam pasiguosti, lietuviai ne tik bažnyčias statė, bet net pakeles ir savas sodybas Rūpintojėliais ir kryžiais nusagstė. Kad tik arčiau būtų Dievas —- "mūsų prieglauda ir stiprybė". Taip giliai buvo tikinti Lietuvos liaudis. Ir tai ne viduramžiais. Ne šv. Kazimiero laikais. Visados. Iki šių dienų. Nors už tai kentėti reikia. Ta prasme ją galima vadinti šventa.
Bet tokiose sąlygose paprastai gimsta ir išauga dvasios milžinai — šventieji. Ar ne keista, kad Lietuva jų neturi? Atrodo tiesiog nerealu galvoti, kad už savo tikėjimą tiek daug kentėjusi tauta nebūtų išauginusi šventojo. Tikro lietuvio šventojo. Kilusio iš varganos liaudies. Iš to nesugadinto tautos kamieno. Kodėl tokio lietuvio nėra altoriaus garbėje? Atsakymas vienas. Mes šventojo neieškome savųjų tarpe... Kas ieško, randa. Rodo pavyzdžiai.
Štai Marija Goretti. Italijos varganos kaimietės duktė. Kai tėvas mirė, Marija buvo tik vienuolikos metų. Vyriausia iš šešių vaikų. Motina plūkėsi laukų darbuose. Marija tvarkė namus ir prižiūrėjo už save mažesnius. Čia ji sutiko nedorą jaunuolį. Jaunas samdinys mėgino Mariją išprievartauti. Mergaitei pasipriešinus, užpuolikas subadė ją peiliu. Po kelių dienų Marija mirė.
Ar maža žūsta įvairaus amžiaus mergaičių, besiginant nuo užpuolikų su nedorais kėslais? Ypač šiais laikais. Vieną dieną auka palaidota, antrą — užmiršta. Italai Marijos neužmiršo. Jie įžiūrėjo mergaitėje kilnią sielą, nuvedusią į mirtį. Taigi vertą šventosios vainiko. Buvo pradėta Marijos beatifikacijos byla. Dangus jų pastangas palaimino. Dar mergaitės motinai esant gyvai, Marija buvo paskelbta šventąja.
Arba vėl — šį pavasarį buvo Kanonizuotas Italijos gydytojas. Kanonizacijos iškilmių kalboje popiežius pasakė, kad šventasis buvo sąžiningas gydytojas. Pasiaukojęs savo profesijai. Žinomas medicinos tyrinėjimų darbuose. Jis lankydavo ligonius namuose. Ypač didmiesčio neturtingųjų kvartaluose. Kartais net už jų vaistus pats sumokėdavęs. Jo gilus tikėjimas buvo tų gerų darbų šaltinis. Dar yra gyvų pacientų, kurie su dėkingumu ir meile prisimena savo geradarį daktarą. Dabar — šventąjį...
Cinikams ir skeptikams gali atrodyti, kad italams taip lengva "iškepti" šventuosius, nes popiežius arti... O kaip tada su lenkais? Jų padėtis Romos atžvilgiu ne geresnė kaip lietuvių. O lenkai be didelio vargo įkėlė į altoriaus garbę savo kunigą Kolbe. Ne kokią viduramžių senieną. Ne prieš šimtą ar daugiau metų mirusį asketą. Šių laikų kunigą! Žuvusį nacių kacete...
Yra didelė garbė tautai turėti savo šventąjį. Mes, lietuviai, atrodo, per daug garbės nesibaidome. Kai meno, mokslo, literatūros ar kitoje srityje pagarsėja asmuo, turįs bent lašelį lietuviško kraujo (dažnai užtenka, kad jo tėvai ar seneliai Lietuvoje gyveno,..) tuojau pareiškiame į jį savo pretenzijas. Kad jo garbės spindesys kristų ir ant mūsų galvų. .. Lietuvių tauta jaučia amžiną skriaudą, kad Vytautas Didysis turėjo mirti be karališkos karūnos. O ir didžiausia žemiškoji garbė baigiasi prie duobės angos...
Kitas reikalas su šventojo garbe. Ji gimsta mirtyje ir gyvena per amžius. Todėl ir knieti man klausimas, kodėl mes, taip linkę džiaugtis muilo burbulais, nematome spindinčio brangakmenio? Kodėl iki šiam laikui pasiliko neiškelta prof. Prano Dovydaičio kandidatūra į šventuosius?
Nėra antro lietuvio — dvasiškių ir pasauliečių tarpe — kuris savo gyvenimu taip tobulai būtų skelbęs Kristų, kaip Dovydaitis.
Jis buvo šakotas žmogus. Profesorius. Mokslininkas. Rašytojas. Leidėjas. Redaktorius. Visuomenininkas. Visų jo darbų tikslas ir priežastis buvo įgyvendinti Lietuvoje Kristaus Karalystę. Tam jis paaukojo visą savo gyvenimą. Net šeimos ir asmeniniai reikalai Dovydaičiui buvo antroje vietoje.
Dovydaitis niekados nesiekė politinės valdžios kaip tikslo savyje. Bet nevengė išeiti į atvirą kovą prieš valdžią, kai buvo karpoma laisvė "visa atnaujinti Kristuje". Jis pliekė ir dvasiškius, nežiūrėdamas jų hierarchinio rango, kurie nebuvo pakankamai uolūs jo akcijoje už Kristų.
J. Girnius rašo Dovydaičio biografijoje, kad profesoriui buvo sudarytos sąlygos pasitraukti iš Lietuvos. Dovydaitis žinojo, kas jo laukė, kai į ją įkėlė sovietai koją. Bet, gyvenęs ir kovojęs dėl Kristaus, jis pasirinko ir mirti už Jį. Kankinio mirtimi...
Kad Dovydaitis yra šventas, nėra abejonės. Nesunku bus įtikinti ir Romą. Kitas reikalas su mūsų tautiečiais. Nors lietuviai tiki ir meldžiasi į šventuosius, bet daugumas turi savotišką šventumo supratimą. Štai kaip žmonės įsivaizduoja šventąjį žemėje.
Valandų valandas meldžiasi. Kai nesimeldžia, tai vaikščioja šventam svaiguly. Galva panarinta... Rankos sunertos lyg maldai... Akys nuleistos... Nusižeminimas to reikalauja. (Ir pagundų mažiau, kai nematai kas aplinkui dedasi). Atgyja tik kalbėdamas apie Dievą. Šiaip burnos neatidaro. Užkalbintas atsako. Pašnibždomis. Kad nesudrumstų savo širdies ramybės... Apie juoką tai jau nėra ir kalbos. Atlaidžiai nusišypso tik žodžiu ar veiksmu užgautas. Atlaidumas to reikalauja... Rengiasi tik kūnui pridengti. Valgo iš reikalo. Gyvybei palaikyti. ..
Jei paklaustum, kokiam luome ar profesijoje tokio "šventojo" ieškoti, negalėtų atsakyti. Pasaulyje toks žmogus negalėtų gyventi, o vienuolynai nepriimtų. Juk tai simpatingas durnelis, kurį taip meistriškai suvaidina Tom Smothers TV programose.
Sutalpinti Dovydaitį į tokią "šventojo" formą, susidariusią daugumos vaizduotėje, neįmanoma. Kaip neįmanoma įkimšti dramblio į pelės odą... Dovydaitis dar tebėra gyvas. Vieniems jų pačių atmintyje. Kitiems jis atgis J. Girniaus kruopščiai parašytoje Prano Dovydaičio biografijoje.
Ne mano reikalas duoti teisingą šventumo sampratą. Tai jau teologų ir dvasiškių uždavinys. Mano supratimas, kodėl Dovydaitis šventas, yra tik realistinio galvojimo išdava. Apskaičiavimas matematiškais matais. Tai ekonomistės, ne teologo įžvalga į jo šventumą.
Štai ji. Krinta lietuviai, kaip prinokę obuoliai. Ir vis tikime, kad kiekvienas į Dievo ranką. Nesu gyvenime sutikusi nė vieno, apie kurį kitaip galvočiau. Juk esame krikščionys. Kristaus sekėjai. O Jis pažadėjo parengti vietą savo Tėvo namuose...
Bet Kristus įspėjo, kad neturįs "vestuvinio rūbo" bus išmestas į amžinos kančios vietą. O tai reiškia, kad kiekvienas paliktas danguje turės būti pasiekęs bent mikroskopinio laipsnio šventumą. Kiekvienas bus su "vestuviniu rūbu", kad ir skurdžiausiu...
Jeigu dar yra šiek tiek teisybės žemėje, jos turi būti danguje. Ir ta teisybė reikalauja, kad mes kiekvienas pamėgintume įvertinti Dovydaičio "vestuvinį rūbą", lyginant su savuoju... Gal tokiu būdu praregėsime prarają tarp Dovydaičio ir savęs... Ta praraja tiek plati, kaip tarp didelio šventojo altoriuje ir eilinio nusidėjėlio, reikalingo jo užtarimo danguje...
Dovydaitis bus didelis šventasis. Epochinis! ... Dievo apvaizda jį tam parengė ypatingu būdu.
Kaip visa lietuvių tauta, taip ir Dovydaitis buvo ortodoksinės Bažnyčios auklėtinis. Pagal seną tradiciją religija buvo laikoma kiekvieno žmogaus privačiu reikalu. Viešame gyvenime, darbe, profesijoje, santykiuose su kitais asmenimis giliai religingo žmogaus nebuvo galima atskirti nuo netikinčio. (Prezidentas A. Smetona ir kiti žymūs tautininkai taip pat buvo geri katalikai, bet jie norėjo religiją atskirti nuo politikos ir viešojo gyvenimo). Ir dabar mes tiesiog drovimės kalbėti apie maldą ir Dievą mūsų asmeniškame gyvenime. Tai dvasiškių privilegija. ..
Po II Vatikano susirinkimo Bažnyčia reikalauja, kad krikščionis skelbtų (liudytų) Kristų visur ir visada savo paties gyvenimu. Šventumo siekimas nėra daugiau tik privatus asmens reikalas. O jis turi būti žiburys tiems, kurie dar tamsoje. Raugas tiems, kurie dar užsisklendę Dievo malonei. Kiekvienas krikščionis įpareigojamas savo tobulėjimu tobulinti savo brolius Kristuje.
Dovydaitis tuos reikalavimus su kaupu įvykdė penkiasdešimt metų prieš šį Bažnyčios susirinkimą... Ar tai nėra ženklas, kad jis buvo šv. Dvasios išrinktasis mūsų tautoje?
Negaliu pasigirti savo asmenine pažintimi su prof. Dovydaičiu. Buvau jį sutikusi tris ar keturis kartus grupėje. Iš dr. Girniaus knygos matyti, kad turime daug lietuvių, kurie Dovydaitį intymiai pažinojo. Kodėl jie tyli apie profesoriaus šventumą? O gal šventumas pasislepia nuo perdaug arti stovinčių.
Kūdikėlio Jėzaus Teresėlei mirus, sena vienuolė gailėjosi velionės, kad jai reikėsią ilgai atgailauti skaistykloje. Ji nematė jaunutėje seselėje jokių nuopelnų, kurie atidarytų duris į dangų... O Teresė nusileido į patį dangaus sodą ir iš ten pradėjo siųsti į žemę "rožių lietų"...
Ar ne tas pat su mumis? Jaunas ukrainietis, buvęs politrukas, savo kančią koncentracijos lageryje laiko ne per aukšta kaina, sumokėta už privilegiją ten sutikti ir pažinti Dovydaitį... Nors tuo metu profesorius jau buvo "... žmogus greičiau panašus į mumiją, negu į gyvą būtybę”, ("Pranas Dovydaitis" 303 p.) bet kažkas didingo ir neužmirštamo buvo jo asmenyje.
Kai Dovydaitis jautė, kad jo dienos žemėje suskaičiuotos, įprašė tą patį ukrainietį: "Papasakok mano tautiečiams, kad paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ištikimo Lietuvos ir savo tautos sūnaus Prano Dovydaičio tik kūnas buvo toli nuo mylimosios Lietuvos, o mintys ir širdis skriejo viršum erdvių, įsisiurbdamos nematomomis akimis į pažįstamus vaizdingus peisažus, miestų siluetus ir nepaprastai man brangius veidus mano žmonos, vaikų, giminių ir man artimų žmonių. Pasakyk jiems, kad čia liko tik mano dulkės, o siela ir širdis ten — Lietuvoje!" ("Pranas Dovydaitis" 305 puslapis).
Taip labai jis mylėjo Lietuvą ir lietuvius. Bet dar daugiau Dievą... Su ateitininkų grupe nusifotografavęs 1937 m. Kirdeikių piliakalnyje (Utenos apskr.), profesorius užrašė ant nuotraukos: "Šiose 'Lietuvos Alpėse' norėčiau turėti savo kapą su parašu: ATEIKITE IR PAMATYKITE DIEVO DARBUS, KOKIUS PADARĖ MŪSŲ TĖVYNĖJE".
Šiuo metu aiškiai matyti vienas Dievo malonės veikimo darbas: DOVYDAITIS — LIETUVOS ŠVENTASIS. Laikas atsiimti Dievo dovaną mūsų tautai. Paskubėkime. Jeigu Dovydaitis būtų turėjęs bent lašelį lenkiško kraujo, jis jau būtų altoriuje, kaip jų kun. Kolbe... Ko mes laukiame? Lietuvos altoriai reikalingi lietuvio šventojo. Jeigu Dovydaityje nematome šventojo, tai Lietuva ir pasiliks "šventa žemė" be šventųjų...