JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Scholastinė filosofija, kuri remiasi Aristoteliu ir Platonu, žmogų vadina socialiu gyvūnu (animal sociale). Tai reiškia, kad žmogus jau iš savo prigimties yra linkęs gyventi ir bendrauti su kitais. Biblija taip pat sako, kad Dievas, tverdamas pirmuosius žmones, pasakė: "Negera žmogui būti vienam". Tikrai jis negali vienas gyventi, jam reikalinga kitų globa, draugystė, medžiaginė ir moralinė parama. Tad visus žmones turėtų jungti draugystės ryšiai. O vis dėlto ne visi su tuo sutinka. Anglų filosofas Hobbes sako, kad žmogus žmogui yra vilkas (homo homini lupus), kad savo prigimtimi jis yra egoistas, kad žmonės kovoja vienas prieš kitą.

     Bet ar mes pagalvojame, ką reiškia, jeigu sakome, kad žmogus žmogui vilkas, kad kai kuriuos žmones už jų piktumą ir žiaurumą kartais pavadiname žvėrimis? Plėšrieji žvėrys jokiu būdu nėra blogesni už žmogų. Jeigu jie yra alkani, jie ieško grobio, ir jį suradę, pasisotina. Ar ne taip daro ir žmogus? Juk jau nuo seniausių laikų jis medžiojo, žudė gyvulius, paukščius, žuvis, kad galėtų numalšinti savo alkį, kad galėtų gyventi. Tad žmonės ir žvėrys šiuo atžvilgiu nėra skirtingi. O jeigu jau būtinai skirtumo ieškotume, tai jis būtų ne žmogaus, o žvėries naudai. Juk nei vilkas, nei liūtas paprastai nepuola nei žmogaus, nei kurio kito gyvūno, jeigu yra sotus. O kaip su žmogumi? O, jeigu jam po ranka paklius kiškis, tetervinas ar lydeka, jis nepraleis progos, jeigu šiandien ir nebus alkanas — kurią nors kitą dieną jie garuos ant jo stalo. Mat, žmogus turi protą — jis elgiasi ne tik taip, kaip jam instinktas diktuoja šiandien, dabar, bet pagalvoja ir apie rytojų. Bet didžiausio skirtumo tarp žmogaus ir žvėries reikia ieškoti kitur. Liūtas niekad nedraskys ir nežudys kito liūto, nei vilkas vilko, nors jie būtų ir alkani. O meskime žvilgsnį į žmogaus istoriją: ji visa nusėta karais ir žudynėmis. Šiais laikais

Ina Nenortienė, kurios emalio darbų nuotraukomis iliustruotas šis “Laiškų Lietuviams” numeris, keramiką ir metalo apdirbimą studijavo Bostone, Muziejaus meno mokykloje, pas David Hollman, o emalį pas Doris Hall ir Kaiman Kubinyt. Dailininkė į savo kūrinius įpina tautinius motyvus ir abstrakčias formas. Yra dalyvavusi eilėje parodų įvairiuose JAV miestuose.

žmogus žudo žmogų jau nebe alkiui numalšinti, bet dėl to, kad kitas kitaip tiki, kitaip galvoja, kitaip elgiasi.

     Štai pirmieji krikščionybės šimtmečiai. Niekad iš žmonijos atminties neišdils Nerono, Diokleciano ir kitų barbarų vardai, kuriuos džiugino nekaltų žmonių kraujas. Ką gi tie pirmieji krikščionys jiems padarė, kuo jie buvo pavojingi, kad buvo kankinami ir žudomi tokiais žiauriais būdais, kokių net plėšriausiems žvėrims negalima priskirti! Panašiai vėliau elgėsi inkvizitoriai ir "raganų" degintojai. Taip elgėsi ir aukštos kultūros bei civilizacijos pasiekusio XX amžiaus didžiųjų valstybių vadai: Stalinas, Hitleris ir kiti. Tai buvo tikrieji XX amžiaus barbarai.

     O ar su jais pasibaigė jų nežmoniškas žiaurumas ir barbariškumas? Skaitant iš Lietuvos gaunamas Katalikų Bažnyčios kronikas, tiesiog užverda kraujas ne tik prieš okupantą rusą, bet ir prieš mūsų tautiečius, kurie visokiausiais būdais persekioja ir kankina savo brolius ir seses, net ir mokyklinio amžiaus vaikus. Tie brolžudžiai — tai didžiausia mūsų tautos gėda.

     Jokiu būdu mes nesmerkiame visų, turinčių partijos bilietus ir kartais savo išoriniu elgesiu rodančių, kad jie pritaria okupanto siūlomai linijai. Gal jie yra tie ridikėliai, kurie tik iš lauko raudoni, o viduje balti. Gal jie kartais didesni patriotai už daugelį mūsų veikėjų ir organizacijų vadų. Vis dėlto žinome, kad yra "su kūnu ir dūšia" parsidavusių Lietuvos priešams. Daugiausia jie neturi nei daug išsilavinimo, nei sugebėjimų, užtat stengiasi prisilaižyti partijos sargams, kad gautų pelningesnę vietą. Tai tie, kurie už šaukštą košės parduoda brangiausius ir kilniausius idealus. Jiems, žinoma, tie idealai nėra brangūs. Kas jiems religija ir tautybė? Svarbu, kad pilvas būtų pilnas.

     O ar tokių žmonių nebuvo ir nepriklausomybės laikais? Jų buvo priperėję kai kurios "cicilikų" partijos ir organizacijos, kurios tarėsi kovoją už lietuvybę, bet visokiais būdais niekino religiją. Keista, kad jie buvo užmerkę akis dr. Vinco Kudirkos 1889 m. "Varpo" 4 nr., 56 psl. parašytiems žodžiams: "Lietuvystė ir Katalikybė, ypač Rusiškoje Lietuvoje, labai arti tarp savęs surištos. Pašalinkime tik Katalikystę, tai pražudysime ir Lietuvystę".

     Tai labai gerai suprato ir dr. Jonas Šliūpas prieš savo mirtį. Štai ką apie tai rašo buvęs jo mokinys dr. A. Mauragis:

     Kai 1942 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, tai rusų komunistai lygiai naikino lietuvybę ir religiją. Prie to naikinamojo darbo prisidėjo ir dalis lietuvių, kaip tik J. Šliūpo mokiniai, laisvamaniai: Gedvilos, Paleckiai, Guzevičiai, Šumauskai ir kiti. Tada tas pats J. Šliūpas, žiūrėdamas į tą tautos tragediją, su ašaromis akyse kartojo: "Savo antyje užsiauginau gyvatę". Aš tai labai gerai žinau, nes kartu su Šliūpu gyvenau visą 1944 m. vasarą Palangoje ir tremtyje iki jo mirties Berlyne. Kada man reikėjo užpildyti registracijos lapus Vienoje, į klausimą — kokios religijos? — aš atsiklausiau daktaro, ką rašyti į šitą klausimą. "Rašyk, katalikas", atsakė J. Šliūpas ir, matydamas mano nusistebėjimą, pridėjo: "Mano gyvenimas tragikomedija, jei dar kartą gyvenčiau, to nepakartočiau". Taip ir J. Šliūpas, kad ir vėlai, suprato, kad griaunant vieną stulpą, griūva ir kitas. (Dr. A. Mauragis "Mūsų Pastogė", nr. 28, 1961 m.)

     Visuomet su dideliu nepasitikėjimu žiūriu į tokius žmones, kurie sakosi esą bedieviai, o kovoja už Lietuvos laisvę. Yra neginčijamas faktas, ir praktikos jau pakankamai patvirtintas, kad nuo bedievybės iki komunizmo žingsnis labai mažas.

     O ar pagaliau nėra savotiškas Dievo buvimo įrodymas, jeigu žmonės su tokiu įnirtimu ir fanatizmu prieš Jį kovoja? Jeigu to Dievo nėra, tai kam prieš Jį kovoti? Jeigu religija yra toks kvailas tamsių žmonių prietaras, tai ramiai porą dešimtmečių palaukite, ir ji savaime žus. "Pažangioje" šalyje ji išsilaikyti negalės. Jeigu tikėti tais "kvailais prietarais" yra kvaila, tai dar kvailiau prieš juos kovojant vartoti tokias priemones ir bausmes, samdyti tūkstančius seklių, tardytojų, šnipų. Argi ne kvaila leisti tokiems "niekams" laiką ir pinigus? Argi galima tikėti, kad tokioje "pažangioje" šalyje būtų tiek donkichotiškų kovotojų su vėjo malūnais? Taip pat dar galima paklausti, ar jie kovoja ir su tais tikraisiais prietarais. Ar jie kalėjimu baudžia tą, kuris neina iš namų tryliktą mėnesio dieną arba tuoj grįžta namo, jei per kelią perbėga juoda katė? Ar išduoda blogas charakteristikas, kurios uždaro duris į universitetą, tiems gimnazistams, kurie skaito choroskopą? Ar jie taip naivūs ir mano, kad tokių nėra?

     Toji sovietų sistema turės kada nors griūti, nes paremta melu, o patarlė sako, kad melo kojos trumpos. Jų konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, o kaip yra praktikoje? Sakoma, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet tur būt, nė vienoje šalyje valdžia tiek nesikiša į bažnytinius reikalus, kaip Sovietų Sąjungoje. Juk ten valdžios atstovai beveik nustato, kiek žvakių gali degti pamaldose ir kas turi teisę jas uždegti. Jei uždegs ne tas, kam kulto ministeris leidžia, jis bus įmestas į kalėjimą. Manote, kad tai yra perdėta? Kas yra plačiau pasikalbėjęs su atvykusiais iš Lietuvos, žino, kad ten įvyksta dar juokingesnių dalykų. Tie "pažangieji" patys save pastato pajuokai ir įrodo, kiek yra verta jų sistema.

     Čia keliomis mintimis norėjome parodyti, koks yra supuvęs ir sulūžęs rėmas, kuriame vis dėlto Lietuvoje piešiamas labai gražus paveikslas. Tuose prastuose rėmuose dar labiau išryškėja jo grožis ir meniškumas. Jau ir iš kronikų žinome šimtus pavyzdžių, kur mūsų persekiojami tautiečiai, parodo heroišką drąsą, kovodami už religiją. Džiugu, kad tarp tų drąsių kovotojų ypač pasižymi jaunimas — Lietuvos ateitis. Tai yra puikus pavyzdys ir mūsų išeivijos jaunimui. Čia noriu pacituoti vieną kitą ištrauką iš vieno savo gero draugo kunigo laiškų. Jį labai gerai pažįstu, tad galiu užtikrinti, kad jis rašo tiesą.

     "Labai malonu girdėti, kad iš jūsų daug kas aplanko Lietuvą. Iš tikrųjų čia yra daug ko pasižiūrėti. Tik kad atvažiuotų žmonės, kurie domisi ir moka, parvažiavę į Ameriką, kitiems tokius įdomius dalykus papasakoti, kad visiems iš to būtų naudos... Mat, gyvenime yra daug gražių dalykų, o visos tamsumos gali tarnauti tiktai kaip rėmai paveikslui išryškinti, kad tie gražūs dalykai pasidarytų dar įspūdingesni. Man rodos, kad ir meniškiausias paveikslas be rėmų, be tinkamos aplinkos nedaro įspūdžio...

     Kai kas atvažiuoja manęs pasveikinti vardinių proga. Nors aš jų nemėgstu viešai švęsti, bet jeigu jau taip yra, sugalvoju bažnyčioje suruošti šiokias tokias pamaldas. Buvo būrelis žmonių. Apie 60 ėjo komunijos. Svečias kunigas pasakė pamokslą, o kitas pagrojo vargonais. Žmonės gražiai pagiedojo. Kitą šeštadienį buvo visiems laisva diena, tai paskelbiau pamaldas už mirusius, o kitą valandą už gyvus. Pranešiau tai ir jaunimui. Atvyko šeši svečiai kunigai. Penki klausė išpažinčių. Komunijų išdalinome per 300. Paskui buvo procesija. Vien tik jaunimas nešė kryžių, baldakimą, vėliavas... Graži buvo procesija. Tą dieną susirinko daugiausia jaunimo — iš Vilniaus atvažiavo studentai, moksleiviai, o taip pat iš kitur ir iš čia pat. Mano giminaitis pasakė jaunimui labai gražų pamokslą, baigdamas Baltrušaičio žodžiais:

     Ne kaip lapas vėjo pūstas,
     Bet galingo Tėvo siųstas".

     Kitame laiške jis rašo: "Prasidėjo adventas. Bažnyčioje paprašiau, kad jaunimas per adventą nešoktų, bet susitelktų ir naudingiau praleistų laiką. Praeitą šeštadienį, kaip ir visada, turėjo būti "Kultūros namuose" šokiai. Jų rengėjai ir direktoriai laukė iki 11 val. vakaro, bet niekas neatėjo. Tada jie užgesino šviesą, uždarė šokių salę ir išėjo namo.

     Kartą mane pašaukė pas vieną jaunuolį, kuris staiga susirgo. Tos pačios dienos vakarą šis 18 m. jaunuolis mirė. Netoliese buvo šokiai. Prisirinkę labai daug jaunimo. Aš nuėjau į tuos šokius ir visiems paskelbiau, kad mirė jų draugas. Paraginau pasimelsti už jo sielą. Atsiklaupiau vidury didelio kambario ir pradėjau kalbėti "Viešpaties angelas". Suklaupė ir visas jaunimas. Visi pasimeldėme. Paskui, nieko nesakydamas, išėjau namo. Tuojau išsiskirstė ir jaunimas.

     Prieš man čia atvykstant, N. Metų sutikimo bažnyčioje nebūdavo. Aš jį paskelbiau. Pagalvojau, kad galgi ateis bent keletas senesnių žmonių. Priešais bažnyčią — šokiai. Pilna jaunimo. Kai naktį suskambėjo varpai, visas jaunimas suplaukė į bažnyčią sutikti Naujųjų Metų, o šokių salė liko tuščia. Kitais metais tas pat pasikartojo. Po to "Kultūros namų” direktoriai liovėsi ruošti šokius ar kitas pramogas N. Metų proga''.

     Nereikia manyti, kad tam kunigui visuomet jau taip viskas gerai sekasi. Jis rašo, kad kartais bažnyčia būna pustuštė, kartais daug dirbi, stengiesi, o rezultatų labai maža. Vis dėlto jis nenusimena ir štai kaip rašo:

     "Ant mažos kriaušaitės šiandien suskaičiau 76 žiedų kekes, o kiekvienoje kekėje po 9-10 žiedų. Tad visą medį puošia maždaug 700 žiedų. Įdomu, kiek kriaušių jis iki rudens išaugins. Žmogaus pasiryžimai ir pastangos yra lyg tos kriaušaitės žiedai. Kodėl aš turėčiau nusiminti, jeigu kas nors man nepasisekė, jeigu mano pasėti grūdai neišdygo arba dar neatnešė vaisiaus? Aš noriu visada iš naujo pradėti, į visus žmones iš gerosios pusės žiūrėti, kaip ir Tu, Viešpatie, į visus žiūri iš gerosios pusės. Kitaip, Tu nebūtum atėjęs išganyti pasaulio. Kad ir blogiausias žmogus, bet jis dar nėra tiek sugedęs, kad nebegalėtų pasitaisyti ir pasidaryti net šventuoju. Kad ir šimtą kartų kuo nusivilčiau, vis tiek vėl reikia iš naujo pradėti. Tik reikia surasti kito žmogaus sielos jautriąją stygą, ją užgauti, ir pabus tada jo krūtinėje ilgesys to, kas gražu ir gera. Vis tiek ir jis yra Tavo amžinajam gėriui sutvertas. Tavo, Viešpatie, gamta man yra gyvas pamokslas. Ne tik tie kriaušės žiedeliai, bet ir žemės vabalėliai ir dangaus paukščiai. Atmerk, Viešpatie, mano akis, kad aš už kiekvieno daikto ir kiekviename žingsnyje visada Tave matyčiau".

     Kitame laiške jis prisimena ir mūsų, išeivijos, gyvenimą:

     "Pas jus yra visokių išgarsėjusių "Grandinėlių" ir chorų. Visiems linkiu būti tikrais dvasios milžinais, dvasios aristokratais. Kuo daugiau mes matysime aplinkui supasavimo, apdulkėjimo, tuo daugiau turime patys užsidegti ir už kitus atidirbti. Deimantai turi atsverti smėlio kalnus".

     Kai kas sako, kad vargas ir persekiojimai žmones sutriuškina. Bet sutriuškina tik tuos, kurie jau apipuvę, nudžiūvę. Sveikieji tampa dar stipresniais. Jie pasidaro dvasios galiūnai, tikri herojai. O tokių dabar Lietuvoje yra daug, labai daug! Kol jų yra, Lietuva nežus!