LE CHAT

     Prancūziškas pavadinimas, reiškiąs — Katė. Filme ji stipriai ir figūruoja. Susuktas filmas pagal Georges Simenon romaną. Režisierius — Pierre Granier-Deferre. Kaip jau iš tų vardų galima spėti — filmas prancūzų kalba, rodomas su angliškais parašais. Filmas neeilinis, rodytas Čikagos filmų festivaly. Visą filmą išneša ant savo pečių du stiprūs aktoriai: Simone Signoret, kuri Berlyno ir Čikagos filmų festivaliuose laimėjo geriausios aktorės vardą, ir Jean Gabin. Abudu jau gerokai subrendusio amžiaus, vaizduoja vedusiųjų porą, po 25 m. bendro gyvenimo.

     Įsikūrę jie Paryžiaus priemiestyje, rajone, kurio namai griaunami, vykdant naujos statybos planus. Sugriuvęs ir jų gyvenimas. Dienas leidžia baisioje įtampoje. Filmas neatskleidžia jų nesutarimų priežasties. Yra užuominos, kad vyras užmezgęs kitus ryšius. Žmonos jis nemyli, savo sentimentus skirdamas draugiškai katei. Žmona vyrui prielankesnė, ieško jo dėmesio, bet kai jis visą dėmesį skiria katei, žmona ima nekęsti katės ir pagaliau ją nušauna.

     Jis — buvęs spaustuvininkas, ji — buvusi cirko aktorė. Atsiminimų prošvaistėse ekrane švystelia jų praeities glaudesni ryšiai, bet dabar ji po kritimo cirke yra šluba, įtampos priblokšta, gerianti. Jiedu pasidarę taip svetimi, kad atskirai gaminasi valgyti, prie atskirų stalų valgo, jei vienas įeina į krautuvę, tai kitas neina, kol anas neišeis. Susiginčijus dėl katės, vyras nusprendžia niekada su ja nebekalbėti ir, jei reikia ką būtinai pasakyti, rašo raštelį.

     Savo širdy jis jaučia prisirišimą prie žmonos, bet užsikirtęs pasilieka nepajudinamai šaltas. Filme nėra nei barnių, nei mušimosi, tik baisus tarpusavio gyvenimo šaltis, pasibaigiąs moteriai mirtimi — širdies smūgiu, kas jau per sunku pakelti ir vyrui. Jisai praryja saują amžinai užmigdančių piliulių.

     Filmas verčia žiūrovą susimąstyti ir stebėtojui pasako daug daugiau negu kiti modernieji šeimos gyvenimo filmai. Nėra jame kokių gašlumo scenų, bet savo turiniu — tik suaugusiems.

HEARTS OF THE WEST

     Niujorko festivaly rodytas filmas, sudominęs savo paprastu nuoširdumu. Vaizduoja kiek naivų vaikiną Lewis Tater, kurį sėkmingai vaidina Jeff Bridges. Jis jaučiasi rašytoju ir išvyksta į Nevadą, kur reklamuojasi mokykla, galinti jį pašlifuoti kūrybai. Pasirodo, kad ten esama ne mokyklos, o dviejų apgavikų, kurie ir jį bando apgrobti. Jam pavyksta ištrūkti, pabėgant jų automobiliu, iš kurio vejamas jis pėsčiomis metasi į šalį, drauge pasiimdamas dėžutę su revolveriu, o joje po antru dugnu buvo sudėti tų apgavikų pinigai.

     Jam tenka bėgti Nevados smėlynais, tyrais, kur jį pervargusi atranda kaubojus vaidiną aktoriai, suką naują filmą. Čia tas vaikinas gauna darbą, pradžioje irgi kaubojumi, bet vis besistengdamas užbaigti ir parduoti savo veikalą “Hearts of the West”. Susipažįsta su apsukria filmų skriptus sudarančia mergina, kuri jam padeda. Jis turi slapstytis nuo jo ieškančių minėtų apgavikų. Susidaro painiavų, įtampų, filmas darosi nenuobodus, nors į pabaigą įterpiama nešvankoka vadinamos “stag party” scena, kas filmą daro tik suaugusiems.

     Filmas vaizduoja šio šimtmečio ketvirto dešimtmečio laikus Hollywoode. Tai lengva komedija, nepasižyminti dideliu sąmojumi, bet ir neužmigdanti. Daugelis aktorių nauji, bet kai kurie jų, kaip minėtas pagrindinis Jeff Bridges ir jo sutiktos merginos vaidmeny Blythe Danner, nėra pirmaujantieji, bet nėra ir blogi. Filmo režisierius Howard Zeiff yra dar tik pradedantis didesniuose filmuose. Anksčiau yra susukęs “Slither”, šiaip jis paskutiniu metu kūrė komercinius skelbimų filmus. Scenarijaus kūrėjas Rob Thompson irgi naujas šioje srityje. Kai kurie filmų kritikai iš galimų 4 žvaigždučių šiam filmui skiria tris. Tai gal kiek perdaug optimistiškas vertinimas.

THE DEVIL IS A WOMAN

     Britų-italų gamybos filmas, susuktas režisuojant italui Damiano Damiani. Amerikoje skleidžiamas 20th Century-Fox bendrovės. Šis filmas nieko bendro neturi su to pat pavadinimo Josef Von Sternberg - Marlene Dietrich filmu, sukurtu 1935 m.; taip pat, nežiūrint pavadinimo, filmas neturi nieko bendro su velnių pasauliu. Toksai pravardžiavimas taikomas seselei Geraldine (Glenda Jackson), viršininkei vieno vienuolyno, kuris yra lyg mišinys tarp vienuolyno ir viešbučio. Čia yra vedėjos pareigoms priimta Pietų Amerikos gyventoja Emily (Lisa Harrow), kuri savo dešinių pažiūrų vyrą išdavė nužudyti savo kairių pažiūrų meilužiui; čia tėvų apgyvendintas jaunutis Romos princas Ottavio (Gabriele Lavia), kuriam tėvai neleidžia vesti jo paties sesers, kurią jis beprotiškai įsimylėjęs; čia kubietis vyskupas, nukrypęs į Castro pusę, čia yra ir lenkas prelatas Badensky (Arnoldo Foa), matęs be galo daug rusų komunistų žiaurumų ir linkęs bendrauti su naciais. Jis pasiryžęs sukurti knygą, kad būtų išteisintas dvasinės vyriausybės, ir dėl to pasikviečia laikraštininką Rodolfo (Claudio Cassinelli), kad šis, panaudodamas jo pateikiamą medžiagą, parašytų knygą.

     Rašytojas apgyvendinamas tame viešbuty, dėl vietos stokos, moterų sparne. Su juo į intymius ryšius sueina ta Pietų Amerikos moteris ir pagaliau su juo pabėga. Laisvėje ji vėl susiuosto dar su kitu, su kuriuo ją Rodolfo užtinka kompromituojančioje padėtyje.

     Filmas turi intrigą, dialogai gyvi ir su gilesne logiška prasme, ne paviršutiniški tauškalai. Visas filmas kai kuriais atžvilgiais žiūrovą pagaunantis.

     Tačiau jis turi ir daug neigiamybių. Yra plikumų, sugestyvių momentų. Vienuolyno namas -    hostelis vaizduojamas gerokai nutolęs nuo tikrovės. Sesers viršininkės metodai, vaizduojami kaip mišinys tarp viduramžiškos asketikos ir grupinės psichoterapijos, tendencingi. Užuominos apie Pijaus XII prisitaikymo politiką prie nacių — iškreiptos ir netikroviškos. Vyskupas —    Castro šalininkas — išlaužtas iš piršto. Princo nusižudymas labai nepagristai pavaizduotas. Pagaliau vaizdavimas, kad tie filmo charakteriai taip persunkti griežtųjų seselės Geraldinos metodų, jog net ir išbėgę į laisvę dvasiškai neišsilaisvina ir grįžta atgal, yra tendencingas. Čia gali būti ir kitoks aiškinimas, kad jų maištingas išsiveržimas jiems laimės ir gyvenimo Įprasminimo neatneša, ir jie vėl grįžta į vietą, kur dominuoja religinė drausmė.

     Žodžiu, filmas kontroversinis, netinkamas nesubrendusiems amžiumi ir pasaulėžiūra, o turi scenų, netinkamų visiems. Net ir “New York Times” kritikas skelbia, kad filmas nieko gilesnio neanalizuoja, “tarytum tik pakasydamas idėjas, lyg jos būtų mažas niežėjimas”.

UNDERCOVERS HERO

     Farsas iš 1940 m., kai vokiečiai buvo užėmę Paryžių. Prancūzų žvalgyba, pogrindžio organizacija prieš nacius, slapta britų ir amerikiečių veikla — turi savy intriguojančio elemento, tačiau iš kitos pusės — filmas susilaukia ir daug priekaištų. Nėra visai normalu, kai tas pats vienas aktorius Peter Sellers atlieka net šešis vaidmenis: prancūzų generolo, britų majoro, vokiečių karininko, Hitlerio, japonų princo ir Prancūzijos prezidento. Tiesa, jis sugeba įsijausti į tuos vaidmenis ir akcentą pagauti, bet vis dėlto filme nėra to galimo įvairumo. Nors filmas yra komedija, farsas, bet nepasižymi sąmojumi. Moraliniu atžvilgiu turi taipgi nemažų minusų. Veiksmas koncentruojasi viešuose namuose, vėliau jų gyventojos slepiasi vienuolyne, kur irgi prasikiša, kas jos yra. Gausu nužudymų. Neskaniai pakartotinai įveliamas konfesionalas žvalgybos reikalui. Nors tų namų madame vaidmeny Lila Kedrova susilaukia kritikų palankumo, bet filmas gerokai susietas su plikumais ir moraliniu atžvilgiu nerekomenduotinas jaunimui, o daug kuo nepriimtinas ir suaugusiems.

TOKLAT

     Švarus gamtos filmas iš žvėrių ir laukinių gyvulių gyvenimo. Ypač gali būti naudingas gamtos besimokantiems mokyklų auklėtiniams. Filme rodomi du vyrai, broliai, kurių vienas gyvena miško trobelėje. Įsigeidęs mėsos, jis gauna žvėrienos, kurią pasikabina prie trobelės. Tai suuodžia rudasis lokys ir užpuolęs jį patį mirtinai užgraužia, nužudo. Nelaimingasis nebuvo paklausęs brolio perspėjimo, kad negyvas žvėrelis yra suuodžiamas lokio iš labai toli, ir jis tada užpuola.

     Radęs nužudytą brolį, raitelis išjoja, sekdamas lokio pėdsakais, pasiryžęs jį nudobti. Tačiau raitelis pranyksta ekrane, ir čia matome lokius, kajotes, šeškus, bebrus, lapes, stirnas, briedžius, elnius, šeškus ir visokiausius kitokius gyvulius ir paukščius, kaip jie žaidžia, savo tarpe grumiasi, kovoja dėl maisto. Ekrane taip pat daug žydinčių gėlių ir įvairios augmenijos bei gražių gamtos vaizdų, nors filmavimas nėra tobulas — tamsokas. Net ir žuvys neaplenkiamos. Čia jas gaudo ir jomis maitinasi lokiai.

     Raitelis suranda brolio mirties kaltininką ir šautuvo kulka jį nutildo. Dideliems gamtos mėgėjams filmas bus įdomus, kitiems — nuobodokas.

     Toklat — lokio vardas. Jis filme daugiausia dominuoja.

FANTASIA

     Kaip ir visi Walt Disney filmai, ir šis yra švarus, tinkamas visai šeimai. Tai pieštinis filmas. Tik I. Stravinskio vedamas orkestras filmuotas. Filmas beveik ištisai panaudoja klasikinę muziką, tik išimtinu atveju truputį užgriebdamas modernesnės, o taip vis — Beethoveno, Čaikovskio, Musorgskio ir kitų panašių. Malonu išgirsti net ir Ave Maria garsus.

     Beskambant tai muzikai, ekrane juda fantastiškiausi vaizdai. Ilgesnis gabalas — Pasaulio sutvėrimas. Taip ekrane ir matyti, kaip iš pirminės medžiagos formuojasi dangaus kūnai, atsiranda vandens gyvūnai, paskiau išeinantieji į sausumą. Viskas fantastinės išvaizdos, gal kiek panašu į poleontologlnes formas. Vienas filmo gabalas yra pavaizdavimas atskirų muzikos instrumentų garso judančiomis linijomis ekrane.

Atrodytų, kad fantastinės pieštinės formos būtų įdomios tik vaikams, kaip savotiškas pasakų pasaulio vaizdavimas. Tačiau filme yra tiek daug išradingumo, tiek daug spalvų žaismingumo, lydimo malonių klasikinės muzikos garsų, kad ir suaugusis labai maloniai praleidžia laiką, šį filmą stebėdamas. Į šį filmą drąsiai gali eiti tėvai su vaikais.

Juozas Prunskis