Dalia Staniškienė
Vedybinio gyvenimo problemos turi rūpėti mums visiems: jaunesniems ir vyresniems, tėvams ir seneliams, vedybiniam gyvenimui gal tik besirengiantiems ir tiems, kurie dirba su jaunimu, besiruošiančiu vedybiniam gyvenimui.
"Nepabaikim per anksti": ką šis pasakymas iš tiesų man reiškia? Ta pabaigos pradžia gali pasirodyti labai anksti: po medaus mėnesio, kada jauni žmonės per greit nusivilia vienas kitu, pamatę, kad idealizuotas partneris yra vis dėlto ir žmogus... Po pirmo kūdikio, kada visas jaunos motinos dėmesys tenka vaikui, o vyras palieka visai nuošaly ir daugiau savo pirminės vietos neatgauna... Po pakėlimo darbe, kai vyras visą savo laiką ir energiją sunaudoja išsilaikyti pasiektoj aukštumoj, ir tai tampa jo gyvenimo tikslas... Ar po to, kai vaikai užauga ir išeina iš namų, palikdami neužpildomą tuštumą... Kiekvienam šių atvejų mes po truputį mirštam savy, kažką prarandam. O visa tai neturėtų įvykti: jauni žmonės neturėtų leisti pirmam nusivylimui juos vienas nuo kito nutolinti; vaikai neturėtų išstumti vyro iš žmonos širdies ir gyvenimo; darbas, turtas, pasisekimas negali tapti gyvenimo tikslu; ir vaikams užaugus, neturėtų būti tuštuma, jei per visą gyvenimą bus kraunami vedybinės meilės turtai, kurie pasiliks ir dar daugiau sujungs du žmones, vaikams išėjus iš namų.
Manau, kad vedybinio gyvenimo pagrindas yra meilė. Kas gi meilė yra? Poetai meilę vadina angelų pasveikinimu žvaigždėms. O juokdariai sako, kad "nei meilės, nei raudonos nosies negalima paslėpti" (T. Holcroft). Meilė yra norėjimas kitam gero. Šiais laikais populiarus išsireiškimas "falling in love" ir "falling out of love" dažniausiai yra tik žodžiai. Meile laikoma tik jausmas. Jausmas gali praeiti. Bet meilė yra taip pat valios reiškinys, ir tokia meilė yra tikroji, ir ji — nepraeina. Tokia meile mes mylime savo artimą, nors jo kartais ir nemėgstame. Taip mes mylime vyrą ar žmoną šeimoj — aukodamies, pasitikėdami, gerbdami, be išskaičiavimų, priimdami savo antrąją pusę tokį ar tokią, koks jis ar ji yra — su jų silpnybėm ir trūkumais. Ant. Maceina sako, kad "mylėdamas žmogus pergali savo vienatvę, kitame suranda save patį ir tuo būdu iš tremties grįžta į savo namus. Mylintis žmogus visada ir visur yra namie". Vyskupas Fulton Sheen taip kalba: "Kad būtume mylimi, turime būti verti meilės; kad būtume meilės verti, turime būti geri; kad būtume geri, privalome pažinti Gėrį; kad pažintume Gėrį, privalome mylėti Dievą, artimą ir visus žmones pasaulyje".
Kun. John Powell, jėzuitas, Loyolos universiteto Čikagoje profesorius, populiarus daugelio knygų vedybiniais ir kitais klausimais autorius, teigia, kad žmogus yra skirtas gyventi taikoj pats su savimi, pripildytas vidinio džiaugsmo. Kiekvieno žmogaus širdyje turėtų būti ne laidotuvių nuotaikos, bet gyvenimo ir meilės šventė. Toliau jis sako: "Kad žmogus būtų laimingas, jis turi visų pirma priimt ir gerbt save". Čia galėtų būti tas kertinis akmuo, ant kurio statome savo vedybinės meilės rūmą.
Sakoma, kad geras šeimos gyvenimas reikalauja daugiau negu tik karo stovio išvengimo. Meilė šeimoj yra, anot kun. Stasio Ylos, "kaip karalienė. Ji nemėgsta vienumos, nes jai reikia spinduliuoti ir skleistis, žavėti ir burti..." Dar daugiau: "Meilė nepakelia apsipratimo, supilkėjimo, rutinos". Tad vedybinę meilę reikia nuolatos puoselėti.
Šių dienų pasauly labai populiaru daiktai, kurie yra "instant" — šią minutę, staigiai: "instant" kava, "instant" pinigai su kredito kortele, "instant" susisiekimas su žmonėm kitame pasaulio krašte ir t.t. Ir mūsų vaikai jau pripratę prie tokio gyvenimo nuo pat mažens: jie nori visko, čia, dabar, šią minutę... Tokiu pat būdu mes kartais reikalaujam ir iš savo antrosios pusės, kad jis ar ji čia pat, tuoj pat mus suprastų, žinotų — atspėtų, ko mes norim, ir darytų tai, ko mes norim. Bet čia tas "instant" jau neveikia. ..
Kai jauni žmonės mano, kad priešvedybinė romantiška meilė tęsis visą gyvenimą be jokių pastangų, jie, žinoma, skaudžiai nusivilia. Vedybinei meilei palaikyti reikia nuolatinių pastangų. Kad gyventum savo partneriui, pirmiausia turi numirt sau — savo savimeilei. Būsime tik tiek laimingi santuokoj, kiek padarysime laimingą savo vyrą ar žmoną. O norint tai pasiekti — kartoju — reikia nuolatinių pastangų.
Kaip dažnai šiame moderniame pasaulyje mes esam per daug užsiėmę: lekiam ir lekiam ir niekam neturim laiko. O mažiausia jo turim pačiam svarbiausiam dalykui — savo santuokai ir vedybinei meilei puoselėti. Dėl to dažnai vyras ir žmona tampa "vedę viengungiai" (married singles): gyvena jie po vienu stogu, kartu valgo, priima svečius, kartais net kartu miega, bet kai vaikai užauga, o dažnai ir dar anksčiau, nelieka nieko, kas juos jungtų, nėra bendrų interesų, bendrų planų, įsipareigojimų... Kiekvienas eina savais keliais, susiranda savus draugus, savus užsiėmimus ir pramogas. Ji gal ieško užsimiršimo su draugėm prie kavos puoduko ir kalbų apie bendrų pažįstamų nuodėmes. Jis gal užsuka "atsipalaiduoti" po įtemptos darbo dienos į barą ir ten taip "atsipalaiduoja", kad, sugrįžus namo, jau nebereikia nei žmonos, nei vaikų...
Nesakau, kad nereikia puoselėti savų interesų ir polinkių. Pavyzdžiui, vienam gal patinka dainuoti, ir todėl jis atliks dar ir gražų lietuvišką darbą, įsijungdamas į kokį nors ansamblį ar chorą; kitas gal daugiau linkęs dirbt su jaunimu ar kur kitur pasireikšt. Būtų iš tiesų juokinga, jei aš savo vyrą tempčiau į jaunučių susirinkimą, o jis mane vestųsi į okteto repeticiją... Ne apie tokią šeimos vienybę čia kalbu. Kalbu apie širdies ir dvasios vienybę, apie gyvenimą ne tik su vienas kitu, bet ir vienas kitam.
O tačiau kaip dažnai mūsų tokiose, iš šalies žiūrint, gražiose šeimose gyvena žmonės, kurie yra beveik svetimi vienas kitam, kurie mandagiai susitinka iš ryto ir vakare (po darbų, susirinkimų, suėjimų, baliukų, parengimų, repeticijų ir posėdžių), bet kurių gyvenimas yra tarytum bėgiai — bėgą lygiagrečiai ir gal labai tiesia linija, bet niekada nesusilieja į vieną... Kol vaikai maži, tą tuštumą, kuri tarp jų egzistuoja, dažniausiai užpildo rūpesčiai vaikais; kai jie užauga — belieka tik tuštuma tarp bėgių, kurios užpildyt jau nėra kam. Ir taip jie egzistuoja kartu arba ir visai išsiskiria. Ir tai yra nepateisinama, nepataisoma tragedija...
Užsidaryti tik savoj šeimoj, gyvent tik sau, tarytum kokioj saloj, neprisidedant prie jokių gerų darbų, niekur niekam savo duoklės neatiduodant, yra didelis savanaudiškumas, ir tai vyro ar žmonos į tobulumą neveda. Šeima savo dvasiniais lobiais vienu ar kitu būdu turi dalintis ir su kitais, ir tai ją tik praturtins.
Tačiau per didelis, besaikis išėjimas už šeimos ribų, per didelė veikla, ar tai būtų organizacijose, ar savoj profesijoj, ar bet kur kitur, gali šeimai ir labai pakenkti. Kartais atrodo, kad ir mūsų lietuviška veikla — gal tiksliau veikla lietuvybės sąskaiton (t.y. veikla dėl pačios veiklos) — šeimą ne jungia, o skaldo ir silpnina. Pvz. jei vyras taip įklimpsta į bet kokią visuomeninę veiklą, kad žmona ir vaikai palieka nuošaly, tai jau negerai. Tada antroji pusė pasijunta viena, prislėgta namų rūpesčių, kuriais nėra su kuo dalintis. Iškyla problemos su vaikais, kurių veiklioji pusė neturi laiko padėt išspręsti, prasideda barniai, nuolatinė įtampa iššaukia nemalonią atmosferą namuose ir, lietuvybės sąskaiton, du žmonės, kurie mylėjo vienas kitą, pradeda nuo vienas kito tolti ir šalti, kol jų bendro gyvenimo bėgiai visiškai išsiskiria... Tokiais atvejais pasitaiko, kad ir vaikai nueina kreivais keliais. Kokia kančia yra tam vyrui ar žmonai, kai bet kokios veiklos vardan tampa paaukoti vaikai ir prarandama šeima. Nes, anot Putino, "nėra didesnio skausmo už meilėje kilusį, nėra didesnės meilės už skausmuose subrendusią"...
Nenorėjau pasakyti, kad nereikia lietuviškos veiklos, kad turime uždaryti visas organizacijas (nors kai kurias gal ir gerai būtų uždaryti!) ir visi sėdėt namie. Aš pati pirma pradėčiau šaukt dideliu balsu, jei taip man kas įsakytų!
Tačiau manau, kad NEGALIMA AUKOTI ŠEIMOS IR VEDYBINIO GYVENIMO ANT JOKIO AUKURO. Nesvarbu, kokie kilnūs būtų mūsų veiklos tikslai, ji nepateisinama, jei tai bet kokiu atžvilgiu griauna šeimą ir tolina vyrą nuo žmonos ar žmoną nuo vyro. Nes juk nuo to, kokia šeima, priklauso ir tai, kokia tauta. Vyskupo Paltaroko žodžiais tariant: "Kokia moterystė, tokia šeima, kokios šeimos, tokios tautos, kokios tautos, tokios valstybės". Mūsų atveju, nuo to, kiek stiprios lietuviškos šeimos, tiek stipri ir ištverminga bus išeivija.
Sakoma, kad "meilė, kuri neįstengia aukotis, yra lyg žvaigždė, kuri aukštybėse nešviečia". Tačiau jei vyras ar žmona dėl savo antrosios pusės visą gyvenimą kenčia ir nesiskundžia, nebando tą kančią sukeliančių priežasčių pašalinti, šeimyninės šilumos ir meilės jie nejaučia. O ir vaikai tada neturi tikros nuoširdžios šeimyninės meilės pavyzdžio. Gal tai juos net atbaido nuo vedybinio gyvenimo... Juk vedusiems skirta būti laimingiems kartu, ne vienai pusei amžinai aukojantis kitos labui. Tikroji meilė auką paverčia džiaugsmu, jei ta auka nėra išimtinai vienpusiška.
Vokiečių priežodis sako, kad "žmona yra vyro namai, nes jis niekur nėra taip namie, kaip pas savo žmoną". Tačiau daugelį šių laikų moderniškas gyvenimas priveda prie tokio laipsnio, kad namai išvis atrodo nereikalingi. Kaip, pavyzdžiui, ir šioje istorijoje, kai, žmonai paskatinus vyrą nusipirkti nuosavus namus, jis atsakė: "Kam gi reikia pirkti namus? Kam jie reikalingi? Aš gimiau ligoninėje, išaugau mokyklos bendrabuty, mokslą ėjau gyvendamas universiteto parūpintose studentams patalpose, su sužieduotine palaikiau pažintį važinėdamas automobily, vedžiau bažnyčioje, valgau dažniausiai restorane, dienas praleidžiu darbe, laisvalaikį — prie golfo ar bridžo, vakarais einu žiūrėti filmų, kai susirgsiu — eisiu į ligoninę, o kai mirsiu — palaidos mane iš laidotuvių direktoriaus koplyčios. Kam man reikalingi namai? Man tereikia tik garažo ir vietos pernakvoti" (kun. J. Prunskio "Meilė ir laimė). Gal čia truputį perdėta, bet panašiai kartais yra. Namai atrodo nereikalingi. O vis dėlto namai neturėtų būti tik nakvynės vieta, o (anot kun. Prunskio) "jauki, miela šventovė, kur Kristaus meilė jungia visus mylinčion šeimon".
Nes šeima didžiumai žmonių yra kelias į Dievą; nes per šeimą, vienas kitam padėdami, mes turime pasiekti išganymą. Bendra vyro ir žmonos bei vaikų ir tėvų malda, įvairios tautinės ir religinės šeimos tradicijos — tai nepamainomos priemonės tam pasiekti.
Kažkur skaičiau, kad cinikai sako, jog vedybinis gyvenimas prasideda, kai princas pabučiuoja angelą, ir baigiasi, kai praplikęs vyras sėdi ir žiūri į nutukusią moterį. .. Bet cinikai nežino, kad yra ir praplikusių princų ir daug truputį per daug sveriančių angelų...
Bet kaip visa tai pasiekti? Kaip gyventi šeimoj, kad "nepabaigtume per anksti", kad nebūtumėm vedę viengungiai, kad šeimyninis gyvenimas vestų į Dievą ir išganymą, kad vyras ir žmona išpildytų krikščioniškos santuokos paskirtį, padėdami vienas kitam tobublėti, kad vyrai ir žmonos liktų princais ir angelais...
Visų pirma, santuokoj gyvenant, reikia geležinės kantrybės. Nors šv. Augustinas sakė "mylėk ir daryk ką nori", tačiau prancūsų rašytojas, Nobelio premijos laimėtojas, Romaine Rolland teigia, kad "ir nuoširdžiai besimylintieji vienas kitam suteikia daug skausmo". Rašytojas Giovanni Papini sako, kad "moterystė yra laimės pažadėjimas ir kantrybės priėmimas". Pagalvokit, kokios kantrybės reikia, kai, vyrui grįžus iš darbo, žmona praneša, kad išvažiavo iš garažo pro uždarytas duris... Arba, kai ruošiantis į koncertą ar į svečius, atėjus laikui išeiti, žmona randa vyrą, bemiegantį ant sofos... Arba, kai po darbo sugrįžęs namo vyras randa namą dūmuose paskendusį, o vakarienei vietoj virtų žirnių gauna iškepusį puodą...
Tokiais atvejais reikia ne tik kantrybės, bet ir daug humoro. Reikia mokėt juoktis iš savęs, daug dalykų "nuleist juokais", nesiduot pribloškiamiems kasdieninių problemų.
Šeimoje reikia numatyti ir šalinti visa, kas galėtų sukelti nekantrumą. Reikia nuolatinio nusileidimo, atleidimo, derinimosi. Kun. Grauslys savo knygoje "Šviesa tamsoje" rašo, kad "jei kas jaučiasi tiek nepriklausomas, kad nenori ir neįstengia derintis prie kito, tas netinka meilės bendruomenei — šeimai". Toliau jis sako: "Derinimasis — tai abipusis dalijimasis džiaugsmais, ta pačia džiaugsmo duona maitinantis; tai dalijimasis ir skausmais, bent jų dalį kitai pusei atimant ir tuo jai palengvinant. Bet — tai ypač šaukimasis kitos pusės, kai koks džiaugsmas išgyvenamas, kad ji tame džiaugsme dalyvautų".
Jei nekantrumo pagauti vedusieji vienas kitą užgauna, reikia kuo greičiausiai susitaikyti, nes "kiekvienas nesusipratimas, meilės bendruomenėje geruoju nepašalintas, ugdo ir gilina vienas kitam svetimumą". Šeimoje reikia ištvermės, o ištvermė — tai ne kas kita, kaip prailginta kantrybė.
Viena pagrindinių sąlygų nekantrumui pašalinti — tai pažinti vienas kitą. Čia ir yra pagrindinis dalykas, kuris vedusiems padės būti laimingais ir išspręsti iškylančias problemas. Tarp vyro ir žmonos turi būti nuolatinė komunikacija—dialogas. Jie turi žinoti vienas kito jausmus, vienas kitam padėti, atjausti. Vakaras po vakaro sėdėjimas kartu prie televizijos, persimetant vienu kitu žodžiu trumpų pertraukų metu pakely į šaldytuvą ko nors užkrimsti, tai nėra komunikacija. Vyras ir žmona turi pažinti vienas kitą tobulai, ir tai yra viso jų bendro gyvenimo pastangos. Medaus mėnuo — tik pradžia šio pažinimo. Jis nesibaigia iki grabo lentos. Bet kaip dažnai du žmonės eina per gyvenimą drauge, visai nepažindami vienas kito, net slėpdami savo jausmus nuo vienas kito ir kasdien toldami. Žmonės, kurie kenčia vedybiniame gyvenime, bet neatsiveria savo antrajai pusei, neišsiaiškina, ar tai išdidumo, ar baimės, ar kažkokios įsikalbėtos pareigos, ar perdėtos kantrybės vedami, labai klysta. Pilnai atsiverdama, aš rizikuoju, kad būsiu nesuprasta. O tačiau, jei myliu, turiu pasitikėti, turiu atverti savo jausmus, tikėdama, kad manęs neišjuoks ar blogai nesupras. Čia reikalingas abipusis pasitikėjimas vienas kitu. Mes kartais atsiveriame geriems draugams; bet tarp vyro ir žmonos neturi būti jokių paslapčių, jokių tamsių sielos kampelių, kuriuose galėtume vienas nuo kito pasislėpti. Tas atsivėrimas vienas kitam turi būti padaromas su meile, švelnumu, tolerancija, neužgaunant, neteisiant, nuoširdžiai mėginant suprasti ir priimti kitą pusę. Neparodydami savo partneriui tikrų savo jausmų, mes neleidžiame jam ar jai tikrai savęs pažinti.
Kun. Jonas Powell, S.J., savo knygoje "The Secret of Staying in Love" sako, kad emocijas ir jausmus mes vadiname gerais arba blogais. Sakome, yra gerai jausti dėkingumą, užuojautą, prisirišimą, bet blogai, jei jaučiame pyktį, nusivylimą, pavydą ir t.t. Bet mes klystame: emocijos, moraline prasme, nėra nei geros, nei blogos. Moraliai mes teisiami tik už savo elgesį tų emocijų ir jausmų įtakoj. Pvz. galiu aš ir labai supykti ant savo vyro, bet tai dar neduoda man teisės paleisti jam į galvą kokį puodą...
Taigi slėpti jausmus nuo savo antrosios pusės negera ir neprotinga. Galime žinoti, ką kitas galvoja, bet, tai žinodami, dar pilnai žmogaus nepažįstame. Pilnai pažinti kitą žmogų galime tik žinodami jo giliausius jausmus. Nuoširdžiai dalinantis jausmais, džiaugsmas padvigubėja, o vargai — perpus sumažėja... Šis jausmų ir emocijų pasidalinimas yra didžiausia dovana, kurią vedusieji gali vienas kitam dovanoti.
Šį pasidalinimą jausmais — vyro ir žmonos pažinimą vienas kito labai specifiniu būdu — propaguoja vadinamasis MARRIAGE ENCOUNTER judėjimas, prasidėjęs Ispanijoj ir šiuo metu plačiai paplitęs Amerikoj ir kituose kraštuose. Šio judėjimo tikslas — suartinti vyrus ir žmonas, geras šeimas padaryti dar geresnes, atnaujinti kasdienybės dulkėm apneštą šeimyninę meilę ir ją skleisti į visą aplinką, visą gyvenimą, kuriant tikrų, krikščioniškų šeimų bendruomenę. Bet tai jau atskira tema.
Baigdama norėčiau pabrėžti pagrindines mintis. Vedybinę meilę reikia puoselėti, kad netaptumėm "vedę viengungiai", kad bendro gyvenimo bėgiai neišsiskirtų. Tam trukdo ir savanaudiškas užsidarymas, ir per didelis išėjimas už šeimos ribų. Šeimos ir vedybinio gyvenimo negalima aukoti ant jokio aukuro. Vedusiems skirta būti laimingiems kartu, ne tik vienam aukojantis ir kenčiant. Norint tai pasiekti, reikia kantrybės, humoro, tolerancijos, bet labiausiai — nuolatinės komunikacijos, dialogo, vienas kito jausmų visiško pažinimo.
Vedybinė meilė yra kvapi, tačiau nepaprastai trapi šiltadaržio gėlė: ją reikia puoselėti, prižiūrėti, jai reikia saulės ir šilumos; jai reikia švelnumo ir neišpasakyto dėmesio. Kitaip — ji mirs arba bent merdės ir neaugs, neklestės ir savo kvapumu bei grožiu nedžiugins aplinkos.
Šių pastangų ta meilė reikalauja nuo pat tos valandos, kai du jauni žmonės Dievo ir žmonių akivaizdoje pasižada vienas kitam. Šioms pastangoms nėra atostogų nei "day-off", kaip čia mėgstama sakyti. Žiemą ar vasarą, rudenį ar pavasarį šis šiltadaržis turi būti vienodai prižiūrimas, kad "nepabaigtume per anksti", kad niekada nenuvystų gėlė, vedybine meile vadinama...