FELIKSAS JUCEVIČIUS

     Pasaulis yra paslaptis.
     Gyvenimas yra paslaptis.
     Žmogus yra paslaptis.

     Suvokti tas paslaptis yra žmogui, tur būt, įgimtas polinkis. Ką reiškia suvokti? Tai mąstyti, t.y. minčiai santykiauti su pasauliu, gyvenimu ir žmogumi. Tas minties santykiavimas yra filosofavimas. Filosofija ieško atsakymo į klausimus, kurie išplaukia iš jos santykio su tuo, kas ji nėra. Neišvengiamai šie klausimai išveda ją už pojūtinės tikrovės ribų ir perkelia į idealinės būties plotus.

     Filosofija yra visuotinai reikšminga. Ji pati nėra paslaptis, bet ji vadovauja žmogui paslapčių labirinte. Ji neskelbia amžinųjų tiesų, o rodo tik jam kelią tiesos link. Ji nėra nesugriaunamų argumentų rinkinys, bet ji yra tikrai kritiškas pasaulio, gyvenimo ir žmogaus apmąstymas. Ji pati nėra išmintis, o tik veda prie išminties šaltinio. Istorija skelbia, kad kol žmogus išsilaiko filosofinio mąstymo viršūnėje, tol jis išsilaiko ir kultūros aukštumoje.

     Filosofija yra tolima dogmatizmui ir artima laisvei, skurdi radiniais, o turtinga ieškojimais, nenaudinga, bet labai reikalinga, žinoma, jei prileidžiame, kad žmogus yra gyvas ne tik duona. Filosofija išsako tiesas ne patarimais ar pamokymais, o susimąstymu. Susimąstęs žmogus išvysta savo gelmes bei pasaulio ir gyvenimo gelmes. O išvysti gelmes — tai priartėti prie galutinės tikrovės ir tuo pačiu tiesos.

1. KO VERTA FILOSOFIJA?

     "Kodėl žmonės, kuriuos turiu kitu atveju laikyti protingais ir net genialiais, sudaro įspūdį, kad supranta agregatą žodžių, kuriuos kiti, taipogi protingi ir genialūs, laiko visai beprasmiškais?" Tokį klausimą statėsi Giovanni Papini, kai perskaitė Benedetto Crocės, žymaus italų filosofo, knygą apie Hegelio filosofiją.1 Ne tik jis, bet daugelis piktinasi filosofų sunkiais samprotavimais, grubiais ir nelanksčiais sakiniais, beveik neiššifruojama mintimi. Ne vienas žiūri į filosofiją su panieka ar pašaipa. Kai kas rimtai abejoja jos reikalingumu. Bet tai nėra tik mūsų laikų reiškinys. Jau anais laikais tarnaitė šaipėsi iš Tales, kai jis, kontempliuodamas žvaigždėtą dangų, įkrito į šulinį.2 Kokia nauda iš tokio mokslo, jei nepadeda žmogui net betarpiškoje padėtyje orientuotis? Kai filosofiją palyginame su technika, tai ji pasirodo dar labiau nenaudinga. Dar kiti piktinasi jos bergždumu. Nuo pat pradžių filosofija laikė savo tikslu surasti tokį pirmutinį principą, iš kurio paskui turėjo sekti visi kiti. Deja, iki šiol jai nepavyko jo surasti. Francis Bacon ir Descartes buvo ar ne pirmutiniai, kurie metė jai šį kaltinimą. Turėdamas prieš akis įvairių mokslų pažangą, Kantas taip pat apgailestavo, kad pirmoji filosofija, t.y. metafizika, užuot ėjusi pirmyn, žengė atgal.3 Nietzschė įtaigojo, kad su Sokratu filosofija prarado savo originalumą. Posokratiniame laikotarpyje turime reikalo nebe su grynosios minties tipais, o tik mišiniais.4 Šios rūšies priekaištai darosi mūsų laikais dažnesni ir garsesni. Šiuolaikinė filosofija atrodo Jaspersui taip menkutė, jog jis abejoja, ar mūsų filosofai pasivijo Platoną: "Mes esame tikrai daug toliau, negu graikų gydytojas Hipokritas. Vargiai galime sakyti, jog esame pažengę toliau už Platoną. Jį pralenkiame tik panaudojama mokslinio pažinimo medžiaga, bet pačiu filosofavimu esame jo gal net nepasiekę."5 Kiti yra nepatenkinti, kad filosofija save laiko mokslu sui generis. Beveik visi filosofai remiasi savo laikotarpyje pasiektu nepakankamu ir ribotu moksliniu pažinimu. Bet tai nėra kliūtis filosofijos istorikams laikyti tuos teiginius "amžinosiomis tiesomis". Prieš kiek laiko Prancūzijoje pasirodė nedidoka knygutė, savos rūšies antifilosofinis traktatas, kur autorius visu balsu juokiasi iš filosofų, o ypač iš prancūzų universitetinės filosofijos.6 Pagal jį, filosofija yra tas mokslas, kuris studentus nieko neišmoko ir negali išmokyti. Dar kitas priekaištas — filosofija esanti ne tiesos mokslas, o tik nuomonių galerija. Net patys filosofai nėra vieningos nuomonės, kas ji iš tikrųjų yra. Vieni ją laiko išminties meile, kiti — mokslu apie būtį, dar kiti — tobulu visų dalykų pažinimu, vėl kiti — visuotiniųjų idėjų sistema, o šiandien kai kam ji bėra šneka apie šneką. Žodžiu, kiek filosofų, tiek ir nuomonių apie filosofiją.

     Tai gana ilgas priekaištų sąrašas. Ar jie turi pagrindo? Tik dalinai. Tiesa, kad filosofija yra nepraktiškas dalykas. Bet tai nereiškia, kad ji nereikalinga. Žmogus juk gyvas ne vien duona, kaip sako Raštai. Nežiūrint filosofijos nenaudingumo, visų rasių ir visų laikų žmogus filosofavo. Nuolat kovodamas už kasdieninę duoną, bėgdamas iš vietos į vietą, besivaikydamas tai, kas jam neša naudos, jis stabteli kartais ir paklausia: kam visa tai? kam tas bėgimas? kokia nauda iš to? Kai jis pradeda tai klausti, tai jis pradeda ir filosofuoti. Filosofuoti reiškia iš tikrųjų mąstyti apie ką nors, bet ne šiaip sau mąstyti, o klausinėjant mąstyti. Nors filosofinės meditacijos neduoda praktinės naudos, bet jos tikrai praturtina žmogų dvasiškai. Tai praplečia jo akiračius ir pagilina jo viziją.

     Nepaneigiamas taip pat faktas, kad filosofija yra civilizacinė jėga. Kaip kiekviena tauta, taip ir kiekviena civilizacija turi savitą asmenybę, kurią suformuoja dalinai filosofiniai įsitikinimai. Jos įtaka jaučiama visose gyvenimo plotmėse. Istorija iškalbingai liudija, kad tam tikra filosofija siejasi su tam tikra civilizacija. Mes sutinkame antikinę graikų filosofiją ir graikų civilizaciją, kinų filosofiją ir kinų civilizaciją, indų filosofiją ir indų civilizaciją. Aiškus ryšys tarp Vakarų filosofinės mąstysenos ir Vakarų civilizacijos. Kai kurios filosofinės idėjos veikė lemiančiai jos istorinę raidą, nors ir ne visada jos nešė jai palaimą. Todėl norint pažinti šią ar aną civilizaciją, reikia visų pirma susipažinti su ta filosofija, kuri persunkia jos gyvenimą. Mes priklausome Vakarų civilizacijai, ir jei norime pažinti ją ir save pačius, tai mums reikia susipažinti su tomis filosofinėmis idėjomis bei tais filosofiniais principais, kuriais ji remiasi ir kurie ją formuoja. Kaip antikinėje Graikijoje, taip ir Kinijoje inteligentas, t.y. išsilavinęs žmogus, buvo ne visada religingas, bet jis visad nusimanė apie filosofiją. Panašiai yra ir mūsų laikais. Ne tik filosofas iš profesijos, o kiekvienas inteligentas jaučia pareigą susipažinti su filosofiniu mąstymu. Norint orientuotis savo pasaulyje, filosofija yra būtinybė. Be jos pažinimo sunkiai prieinamas net ir mokslo pasaulis. Juk mokslas išsivystė iš filosofijos, ir dar šiandien jis remiasi kai kuriais filosofiniais principais. Kas yra, sakykim, mokslinė epistemologija, jei ne filosofinė teorija?

     Nesinori taip pat sutikti, kad filosofija nedarė jokio progreso. Filosofavimas nėra jau taip bergždžias dalykas, kaip tai kas tvirtina. Pasekus jos raidą nuo pradžios, matosi jos išsiskleidimas į aukštį ir gylį. Matosi taip pat, kad jos eita su gyvenimu, o kai kada net už akių užbėgta. Iš inercijos buvo gal per ilgokai kalbama apie šį ar aną dalyką. Per ilgokai nebūta aiškesnės ribos tarp jos ir mokslų. Gal nemaža būta filosofinės trafaretikos, kaip tai rodo filosofijos vadovėliai. Tačiau aplamai filosofija sąžiningai vykdė savo misiją. Ji nestokojo nei filosofinių talentų, nei filosofinės minties.

     Ar filosofija yra savos rūšies mokslas, ar ne? Apeinant klausimą, būtų galima sakyti, kad filosofija išlieka gyva ne savo pretenzija būti mokslu, o mąstymo jėga. “Kadangi mąstau, todėl esu", galėtų ji sakyti su Descartu. Bet grįžtant prie klausimo, reikia prisiminti, kad moksliškumas gali būti visokio pobūdžio. Viena jo bendra žymė — tai pažinimas. Kokį beimsime mokslą, kiekvieno tikslas yra pažinimas, protu pažinimas ir tikras pažinimas. Tikrai pažinti protu yra ir filosofijos aukščiausia ambicija. Kiek pažinimas yra filosofijos integralinė dalis, tiek ji yra mokslas. Ką nori pažinti filosofija? Ji domisi visais dalykais: būtimi ir nebūtimi, gėriu ir blogiu, gyvomis ir negyvomis būtybėmis, judesiu, pasauliu, žmogumi. Dievu ir net pačiu pažinimai. Todėl yra visuotinis mokslas, nes jos materialinis objektas, naudojant įprastinę terminologiją, yra viskas, visa tai, kas yra ir gali būti. Ar tai nereiškia, kad filosofija tarytum absorbuoja visus kitus mokslus? Taip manė Descartas. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes jos pažinimo būdas skiriasi nuo kitų mokslų. Kai filosofija nori pažinti viską, tai ji nori iš tikrųjų pažinti visa ko galutinę tikrovę, aukščiausius principus, kiek jie turi ryšio su gamtinio pasaulio tvarka. Tuo tarpu kiti mokslai nori pažinti tik šią ar aną dalį gamtinio pasaulio, jie domisi daiktų betarpiška tikrove bei jų antriniais principais. Iliustracijos dėlei palyginkime anatomiją su filosofija. Anatomija domisi žmogaus organizmo struktūra, kraujo apytaka bei nervų sistema. Filosofija žvelgia į žmogų kaip nedalomą būtybę, ji nori žinoti, kas išskiria jį iš kitų gyvių. Nors anatomijos ir filosofijos materialinis objektas yra tas pats, bet jų formalinis objektas skiriasi, nes jos žiūri į žmogų iš visai skirtingų taškų. Tai reiškia, kad filosofija yra tikrai mokslas sui generis, t.y. savos rūšies. Štai kodėl mes turime fiziką ir fizikos filosofiją, istoriją ir istorijos filosofiją, matematiką ir matematikos filosofiją. Kiekvienas mokslas yra šeimininkas savo srityje, ir filosofija pripažįsta mokslų autonomiją. Ji tik mėgina mokslų surastus faktus išryškinti savo principų šviesoje, juos perleisti per savo prizmę. Kadangi mokslai yra padarę milžinišką pažangą, tai filosofijai šiandien nėra jau taip lengva atlikti šį uždavinį. Juk norint išryškinti matematines idėjas, reikia nusimanyti apie matematiką, norint išryškinti fizikos idėjas, reikia nusimanyti apie fiziką, o kas norėtų išryškinti visų mokslų pažinimą, tas turėtų nusimanyti apie visus mokslus. Leibnicas, kuris mirė aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, buvo, tur būt, paskutinis filosofas, kuris dar nusimanė apie visas to meto mokslo šakas. Deja, šių dienų filosofas pasitenkina paprastai labai ribota mokslo sritimi.

     Nors filosofija siejasi su pažinimu, bet ji nėra tik pažinimas, ir tuo pačiu ji nėra tik mokslas, ir jos vertės nereikia ieškoti jos "moksliškume". Mokslai yra tiek verti, kiek jie suranda iškilusioms problemoms aiškius sprendimus. Su filosofija yra kitaip. Ji, ypač mūsų dienomis, vengia sprendimų, palieka atviras duris ieškojimui ir grįžta nuolat prie Sfinkso klausimo: kas yra žmogus? Žmogus keičiasi nuolatos, bet visad lieka žmogus. Keičiasi ir filosofija, bet ji taipogi visad lieka filosofija. Ji lieka filosofija, nes ji visad mąsto, susimąsto ir apmąsto. Filosofija yra iš tikrųjų savos rūšies meditacija, ir čia kaip tik gal ir glūdi jos didžiausia vertė. Bet filosofija yra kritiška meditacija. Kritiškai mąstyti — tai mėginti surasti to ar ano dalyko, to ar ano įsitikinimo stipriąją bei silpnąją pusę. Kritiškas mąstymas gali būti suprastas kaip tiesos ieškojimas. Bet tada susiduriame su Piloto klausimu: kas yra tiesa? Visų pirma tiesa nėra iš anksto apreikštas dalykas. Ji nėra nė abstraktus principas, nežiūrint kaip ji beatrodytų enigmatiška. Ji yra tikrai tas dalykas, prie kurio protas gali daugiau ar mažiau priartėti. Kadangi kritiško mąstymo tikslas yra tiesa, tai filosofija gali būti suprasta kaip tiesos kritiškas ieškojimas ar bent kaip jos link artėjimas. Bet tiesa filosofijoje yra kartais kaip tie prieš mus iškylantys horizontai: kiek prie jų mes priartėjame, tiek jie nuo mūsų nutolsta.

     Reikia sutikti, kad skirtingi žmonės supranta skirtingai filosofiją. Pereito šimtmečio pabaigoje Anglijos neohegelininkas kalbėjo vienokia filosofine kalba, o Spencerio sekėjai kitokia. Mūsų laikų tomistams filosofija reiškia vieną dalyką, o loginio pozityvizmo atstovams visai kitą. Žodis filosofija naudojamas skirtinga prasme anglosaksų kraštuose ir ten, kur fenomenologija yra gerai įsitvirtinusi. Bet kodėl skirtingi filosofai supranta skirtingai filosofiją? Tai būtų lyg klausti, kodėl yra skirtingų filosofijų, nes filosofijos samprata priklauso paprastai nuo filosofijos, kurią išpažįsta filosofas. Kai įsiklauso į didžiąją gamtos simfoniją, kiekvienas filosofas išgirsta skirtingą melodiją. Kai nukreipia savo žvilgsnį į pasaulio begalinius plotus, tai prieš kiekvieną atsiskleidžia kitokia vizija. O ką kas girdi ir mato, apie tai jis mąsto, kalba ir rašo. Tai ir yra tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl yra skirtingų filosofijų ir skirtingų jos sampratų. Todėl filosofija nėra skirtingų nuomonių galerija, o labiau įvairių vizijų dėjinys, kurį galime vadinti nesibaigiančiu filosofinės minties srautu.

     Gal net nepastebėjome, kad klausimas, ko verta filosofija, virto beveik klausimu, kas yra filosofija. Ir tuomi nesistebėkime. Nes, kas ko vertas, priklauso nuo to, kas jis yra. O kas yra filosofija — tai vienaprasmiškai neatsakomas klausimas. Kai mes nusileidžiame į filosofinės minties versmes, susipažįstame su jos prigimtimi, o ypač kai pasekame jos istorinę raidą, tai tik tada galime susidaryti daugiau ar mažiau aiškesnį filosofijos vaizdą. Kad filosofijos supratimas priklauso nuo filosofijos istorijos pažinimo, tai lengva suprasti. Juk kiekviena filosofija yra savo laikotarpio filosofija, ir ji yra tik viena grandis filosofinės minties grandinėje. Mūsų filosofinis mąstymas yra daugelio amžių filosofinio mąstymo tąsa ir rezultatas. Štai kodėl kiekviena autentiška filosofinė mintis pasilygina nuolatos su kitų filosofų mintimi. Filosofas išryškina savo mintį, beryškindamas kitų filosofų mintį. Aristotelis interpretavo Platoną, Kantas — Humą, Bergsonas — Spencerį, Heideggeris — priešsokratikus, Kantą ir Hegelį. Todėl ir mūsų atsakymas į klausimą, kas yra filosofija, turi būti formuluojamas visų svarbiųjų filosofijos sampratų šviesoje. Jis turi sukaupti visa tai, kas buvo mąstyta ir sakyta apie filosofiją amžių tėkmėje, ir jis bus tuo autentiškesnis ir tikslesnis, kuo daugiau sutelks savyje apie ją praeities išmąstymo.

1.    Giovanni Papini, Gli amanti di sofia, Valle-chi Editore, Firenze 1947, p. 65.

2.    Plg. Teatetas, 174.

3.    Žiūr. Immanuel Kant, Kritik der Reinen Vernunft, Felix Meiner Verlag, Hamburg 1956, p.p. 18-19.

4.    Žiūr. Friedrich Nietzsche, Die Philosophie in tragischen Zeitalter der Griechen, Werke, Alfred Kroener Verlag, Leipzig, I t., p.p. 257 - 338.

5.    Karl Jaspers, Einfuerung in die Philosophie, Serie Piper, Muenchen 1971, p. 9.

6.    Jean-Francois Revel, Pourquoi des Philo-sophes? Edition Julliard, Paris.