SALA, VAIKAI, IŠEIVIJOS ESMĖ
(Atsakymas į vieną laišką)
Man patinka žurnalo “Laiškai lietuviams” vardas. Vadinas — čia galima rašyti laiškus įvairiomis temomis, rašyti lietuviams, kad labiau vieni kitus suprastume. Ne vien redaktorius, ne vien tik nuolatiniai bendradarbiai rašo laiškus. Dažnai matau ir diskusinių, o kartais net poleminių straipsnių. Vadinas, čia galime vieni kitiems parašyti laiškus, jei tema yra bendra visiems, jei iš tų laiškų galima ko nors pasimokyti.
Užtat ir drįstu siųsti ši savo atsakymą į laišką (vienai lietuvaitei), nes tikiuosi, kad čia iškeltos mintys gali būti ir kitiems įdomios. Paprastai “Laiškai lietuviams” daugiau deda straipsnius religinėmis, moralinėmis, jaunimo auklėjimo temomis. Šiame laiške bus pora minčių apie geroves ir negeroves mūsų išbarstytose po pasaulį visuomenėse, svarbiausia — apie išeivijos prasmę, lyg ir jos esminį tikslą.
Los Angeles bendruomenės gyvenime yra įvairiausių oragnizacijų bei sambūrių, kurie gražiai ir gyvai reiškiasi. Tai yra džiugu. Tai reiškia mūsų gyvybę, tai duoda mums vilčių — laisvą lietuvių tautos dalį išlaikyti kūrybingą ir tuo būdu padėti pačiai Lietuvai, pakelti jos ilgus ir sunkius pavergimo metus.
Viskas prasidėjo taip: dėl persikrovimo darbu atsisakiau būti vieno sambūrio valdybos nare; ne vien dėl persikrovimo darbu, bet taip pat dėl esminės to sambūrio darbų krypties. Ir štai gaunu laišką iš entuziastingos to sambūrio narės, kuri labai stebisi mano atsisakymu, kuri garantuoja, kad visiems esą progos ten reikštis ir padėti mūsų kenčiančiai tautai, kuri primena, kad “išsimokslinę mūsų vaikai bėga nuo mūsų”, kuri iškelia man klausimus apie gyvenimo prasmę ir laišką užbaigia žodžiais “Dieve, mums padėk!” Kaip tik dėl šios užbaigos čia jai ir rašau. Kad mums Dievas padėtų suprasti vieniems kitus, kad atliktume egzilų pareigą savajai tautai. Gal būt, mes visi turime vien tik gerą valią ir gerus tikslus; gal tik ne visada vieni kitus suprantame. Į tą mielą ponios V. klausimą atsakau, žvelgdama į tris pagrindines jos iškeltas mintis. Pirmiausia ji sušunka; “Kas pasidarė toje mūsų saloje!”
Iš esmės nesutinku, kad mūsų bendruomenės vadintųsi salomis! Labai gerbiu T. Algimantą Kežį už jo naują filminį kūrinį “Sala”; gerbiu už jo ištvermę ir atliktą darbą. Tačiau savo dokumentiniame filme apie Los Angeles lietuvius, kad ir scenas net per dažnai “užliedamas” Ramiojo vandenyno bangomis, vis tiek man neįrodė, kad mūsų bendruomenė yra sala. Kodėl ji sala? Ar mes esame kokių nelaimių nublokšti į beveik negyvenamą pasaulio užkampi? Ar mes nebendraujame su kitomis pasaulio lietuvių bendruomenėmis ir net su daugeliu lietuvių tėvynėje (apsilankymo progomis)? Ar mes nesame įvairiai surišti su visa pasaulio lietuvija per spaudą, per centrines organizacijas? Bet tiek to. . . Filminio kūrinio vardas priklauso jo autoriui.
Taigi kas dedasi Kalifornijos visuomenėje? Ogi tas pat, kas vyksta visur, visoje lietuviškoje išeivijoje. Visi veikiame, dirbame, kuriame. Esame gyvi.
Kodėl “išsimokslinę mūsų vaikai bėga iš lietuvių bendruomenių”? Aš nemanau, kad jie bėga ir visiškai pabėga. Jie gal tik laikinai pasitraukia kiek į šalį, kad galėtų įsigilinti į savas profesijas, į naujai sukurtas šeimas, į savo jauną gyvenimą. Jeigu tėvai išmokė juos gimtosios kalbos, įsąmonino pagrindinį tautinį jausmą ir supažindino su pavergtosios Lietuvos negerovių esme, tai tikiu ir labai tikiu, kad mūsų inteligentiški ir išmokslinti vaikai visada atras savus kelius ir takelius, kaip tam tikrais momentais grįžti prie Lietuvos ir prie lietuvių. Visados su noru jie padės savo tėvų žemei ir savajai valstybei, kai ji vėl laisva atsikurs. Gal mes kartais ir per daug spaudoje bei susirinkimuose linksniuojame; jaunimas, jaunimo, jaunimui. . . Jaunimu kartais tebevadiname 30-40 m. amžiaus žmones. Gal turėtume su jaunais žmonėmis kalbėtis natūraliau, kaip su sąmoningais individais. Jeigu jie nėra veiklūs ir judrūs mūsų visuomenėje, tai dar nėra ko jaudintis — kūrybingi individualistai (mokslininkai, menininkai) kartais gali mūsų tautai savo darbais dar daugiau garbės atnešti, negu bendruomenių pirmininkai ir tarybų nariai.
Trečias ir pats svarbiausias ponios V. laiške užsimintas klausimas yra gyvenimo esmė ir mūsų, išeivių bei tremtinių, gyvenimo prasmė svetimuose pasauliuose.
Vaikai, jaunimas, lietuvybės tęsinio išlaikymas, mūsų tautinės kultūros tęsimo ir tobulinimo reikalai — visa tai pripildo mūsų dienas ir metus įvairiais rūpesčiais bei darbais (atliekamu laiku nuo duonos užsipelnymo darbų). Bet pačia esmingiausia lietuvio pareiga laisvame pasaulyje laikau tai, kad reikia nuolat ir nuolat prisiminti mūsų paliktą varguose protėvių žemę ir nuolatos kiekviena proga įvairiais būdais priminti mūsų gyvenamų kraštų valdžiai, diplomatams, kultūrininkams, spaudai ir net kiekvienam pavieniam svetimtaučiui mūsų broliams daromas skriaudas ir jų vargus rusų komunistų pavergtoje Lietuvoje ir kituose kraštuose. Argi karo metais išbėgom, ar mūsų tėvai išbėgo, vien tik s a v o gyvybę ir savo laisvę gelbėdami? Juk tada su ašaromis akyse kartodavom, rašydavom ir žadėdavom, kad išbėgom į laisvą pasaulį kalbėti, šaukti pasauliui apie neteisybę mūsų valstybei ir mūsų tautai, kol ta neteisybė ir skriauda bus atitaisyta. Dar to pažado neišpildėm ir to tikslo nepasiekėm. Dar tebėra pati esminė mūsų išeivijos gyvenimo pareiga šaukti pasauliui, nes mūsų brolių, ten gyvenančių šauksmas yra užslopintas. Nors kartais jis ir prasiveržia “Kronikomis” ar “Aušra”, bet visa to nepakanka. Ši mūsų misija ir pareiga turėtų būti ypač prisimenama kūrėjų, intelektualų, nes jų balsai garsesni... Deja...
Deja, atsirado mumyse daug pastangų veikti vien kultūrine plotme, o į politinę žiūrima net su pašaipa. Kas yra lietuvio politika svetimuose kraštuose? Ar būti veikliais demokratuose, respublikonuose? Agituoti? Manau, kad politika bus jau ir tada, kai mes bent žodžiu, bent sakiniu, bent vienu pavyzdžiu, bent straipsneliu plačioje spaudoje priminsime pasauliui apie kūrybinę nelaisvę Lietuvoje, apie religinę priespaudą, apie lietuvių kultūros varžymus, apie lietuvių tautos naikinimą.. . Tai mūsų politika. Individuali ar organizuota, plati ar kukli — vis tiek geriau, negu ištisos paskaitos ir radijo programos apie senovės lietuvių kultūrą, seną kalbą, įdomų folklorą. . . Apie tai ir rusai Lietuvoje mėgsta kalbėti. Kalbėti apie tai tik grynai moksline prasme — tai tartum tik minėti jau mirusią, išnykusią ar tuoj išnyksiančią tautą. Mažas straipsnelis ar trumpa kalbelė apie Lietuvos skriaudas angliškoje spaudoje ar angliškoje visuomenėje yra daug naudingiau pavergtam lietuviui, negu dešimtys akademinių paskaitų, kad ir gerai paruoštų, apie senovės lietuvių dainas ar Vilniaus architektūrą, jeigu nė žodžiu nepaminima, kur tas Vilnius ir kur toji Lietuva dabar yra ir kas dabar ją valdo bei smaugia.
“Išnaudokime kiekvieną progą pareikšti pasauliui apie mūsų skaudžiai deginančias žaizdas tėvynėj, apie šimtus ir tūkstančius jaunų žmonių, ten prarandančių sveikatą, sveiką protą ir vilti. Svarbiausia — viltį!” Taip kalbėjo čia atvažiavę Aušra ir Jonas Jurašai. Ar mes netikim Jurašais, ar netikim Simu Kudirka? Jie patys yra vos tik ištrūkę iš tų vargų, ir jų žodžiuose tebesigirdi visų mūsų pavergtų brolių dejonės bei troškimai.
Apie kitokią, plačiausia prasme, gyvenimo esmę, mieloji ponia V., aš ir nekalbėsiu. Nesu išminčius, kad galėčiau atsakyti į gilius, labai visuotinius ir amžinus gyvenimo klausimus, kuriuos laiške užsiminei. Norėjau tik kiek pasisakyt apie mūsų esminę pareigą išeivijoj. Apie pareigą mūsų visų: jaunų ir senų, išsimokslinusių ir sunkiai dirbančių, kūrėjų, politikų, mokytojų, rašytojų, profesorių, fabrikų darbininkų. . .
Aš nesu politikė. Bet kai savo nežymaus darbo plokštumoje, užklausta apie savo akcentą, turiu progos užsiminti apie lietuvišką kilmę ir apie savo kraštą bei jo vargus, jau pasijuntu ir aš truputi esanti politikė, dirbanti informacinį Lietuvos laisvinimo darbą. . . Tai mes galime daryti visi. Nors tai pats žemiausias laisvės šauklio laipsnis, bet aš ir tuo didžiuojuosi. Sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Kur mūsų vaikai benueitų ir ką jie ateityje bedarytų, nors mes galėsime ramiai atsikvėpti gyvenimo saulėlydy, jei būsime darę visa, ką tik savo jėgomis galėjome padaryti. Kad ir kuklūs, bet nuoširdūs darbai, turint prieš akis aiškų ir konkretų tikslą, neturėtų likti be vaisių.
Aš visada noriai skaitau žurnalą “Laiškai lietuviams”, nes jame yra gvildenamos įvairios temos. Gal ir šia išeivijos gyvenimo esmės tema užtiksiu daugiau “laiškų”. . .
Alė Rūta