Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KARTOJAME KALBOS TAISYMUS

     Praėjusį kartą esame pradėję šiame skyriuje kartoti kai kuriuos kalbos taisymus, apie kuriuos jau buvome plačiau rašę prieš keletą metų. Štai čia dar vienas neilgas sakinys, kuriame yra keletas taisytinų kalbos klaidų: "Gerbiamas redaktoriau, 15.III.1976 pasiunčiau 'Vyties' žurnalui straipsnį ir prašiau galimai greičiau jį atspausdinti, bet matomai jo nesate gavę; kažin kur jis dabar randasi?"

     Pažiūrėkime, kas šiame sakinyje yra taisytina.

     1. Gerbiamas redaktoriau. Būtų geriau sakyti Gerbiamasis redaktoriau. Kreipiniuose paprastai vartojami įvardžiuotiniai būdvardžiai: Brangusis Jonai, Mieloji Maryte, Ištikimasis Drauge ir t.t. Taip pat kreipiniuose vartojamos didžiosios raidės, tad minėtame sakinyje turėtų būti: Gerbiamasis Redaktoriau.

     2.  Netaisyklingas datos rašymas: 15.III. 197-o. Toks datos rašymo būdas vartojamas įvairiose kitose kalbose, bet lietuvių kalboje šią datą taip reikia rašyti: 1976.III. 15. Amerikiečiai ją taip rašytų: 3.15.1976. Mes pradedame didžiausiu laiko vienetu ir einame paeiliui prie mažesnių. Pirmiausia rašome metus, paskui mėnesį ir pagaliau dieną. Jeigu reikėtų dar smulkiau nurodyti laiką, tai po dienos rašytume valandas, minutes, sekundes. Spaudoje teko skaityti, kad ir kai kurie amerikiečiai pripažįsta, kad toks datos rašymo būdas yra pats geriausias. Džiaukimės, kad mes jau nuo seniai šį būdą turime ir jį vartokime, rašydami lietuvių kalba. Rašydami kitomis kalbomis, žinoma, turime prisitaikyti prie tos kalbos papročių, prie jos priimto rašymo būdo.

     3.    "Vyties" žurnalui. Daug kas maišo vyriškosios giminės daiktavardį vytis, -čio su moteriškosios giminės daiktavardžiu vytis, -ies. Pirmasis reiškia mūsų tautos herbą, o antrasis — rykštę, virbą. Pvz.: Prisirinko vyčių tvorai tverti. Tad mūsų taisomajame sakinyje turi būti ne Vyties, bet Vyčio žurnalui.

     4.    Galimai... matomai. Tokie pasakymai mūsų kalbai nebūdingi. Čia bus svetimų kalbų įtaka. Užuot sakę galimai, turėtume sakyti kaip galima arba kiek galima. O vietoj matomai galime sakyti matyti arba matyt.

     5.    Atspausdinti nėra tas pat, kas išspausdinti. Atspausdinti reiškia kokį nors išspausdintą dalyką (straipsnį, knygą) iš naujo spausdinti, pvz. atspausdinti straipsnį iš kito žurnalo ar laikraščio. Kai pirmą kartą spausdinama, tai nesakoma atspausdinti, bet išspausdinti.

     6.    Randasi. Veiksmažodis rastis yra labai retai vartojamas kai kuriose tarmėse. Pvz.: Kas rados (atsitiko) vaikui, kad serga? Po lietaus daug grybų randasi (atsiranda). Iš kur tie žmonės randasi (atsirado)? Tačiau šis veiksmažodis daugelio neleistinai vartojamas vietoj yra. Tad jis nevartotinas ir mūsų pateiktajame sakinyje. Tai yra tik vertimas rusiškojo nachoditsia.

     Tad, nusikračius čia paminėtų klaidų, tas sakinys taip turėtų ar galėtų atrodyti: Gerbiamasis Redaktoriau, 1976.III.15 pasiunčiau "Vyčio" žurnalui straipsnį ir prašiau kaip galima greičiau jį išspausdinti, bet, matyt, jo nesate gavę; kažin kur jis dabar yra?

Klausimas

     Ar dera vartoti žodį santalka (ir sandrauga)? Juk talka jau yra žmonių susibūrimas atlikti kokiam nors darbui (nemokamai). Tai kam dar tas priešdėlis san-, kuris taip pat reiškia subūrimą ar susibūrimą? Ar santaika nėra panašus pasakymas kaip "sviestuotas sviestas"?    

P. A.

     Jūs manote, kad žodis santalka yra padarytas iš daiktavardžio talka, pridedant priešdėlį san-. Tai klaidingas galvojimas. Daiktavardžiai su priešdėliu san- paprastai daromi iš atitinkamų veiksmažodžių, pvz.: santarvė (tartis, susitarti), santaika (taikytis, susitaikyti), sankryža (susikryžiuoti, kryžiuotis), santaupos (taupyti, sutaupyti), sambūris (suburti, susiburti). Tad ir Jūsų minima santalka yra padaryta ne iš daiktavardžio talka su priešdėliu san-, bet iš veiksmažodžio telkti (sutelkti). Jūs manote, kad talka ir santalka reikšmės atžvilgiu yra sinonimai. Visai ne. Santalka yra bet koks žmonių ar daiktų sutelkimas, o talka, kaip ir Jūs rašote, yra talkininkų grupė nemokamai atlikti kokiam nors darbui. Sandrauga yra mažai vartojamas žodis, jis yra sudarytas iš veiksmažodžio susidraugauti. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius 1972) pateikia tokias šio žodžio reikšmes: draugiška vienybė, sąjunga.

AR SKYRYBOS ŽENKLUS RAŠOME, AR DEDAME?

     Jau nuo mokyklos laikų visi esame įpratę sakyti, kad kablelius, dvitaškius ir kitokius skyrybos ženklus mes sakiniuose dedame, bet kai kurie kalbos "švarintojai" aiškina, kad čia netinkamai vartojamas veiksmažodis dėti. Skyrybos ženklai, jų nuomone, nėra dedami, bet rašomi. Kaip iš tikrųjų yra? Ar veiksmažodis dėti čia tikrai netinka?

     Pažvelkime, ką apie tai sako mūsų kalbos žinovai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Vilnius, 1972) pateikta tokia pirmoji veiksmažodžio rašyti reikšmė: "vaizduoti popieriuje ar kur kitur grafinius ženklus". Kadangi skyrybos ženklai, kaip ir raidės bei skaičiai, galėtų būti suvokiami kaip tam tikri grafiniai ženklai, tai jie galėtų būti rašomi. Štai keletas pavyzdžių, kur su skyrybos ženklų pavadinimais vartojamas veiksmažodis rašyti:

     Kablelis paprastai rašomas prieš jungtuką ir sujungiamuosiuose sakiniuose (Kalbos kultūra, 12, p. 60). Jeigu apibendrinamieji žodžiai eina po išvardijamųjų sakinio dalių, prieš juos rašome brūkšnį (Lietuvių kalbos sekcijos sąsiuvinys, nr. 18, p. 57). Kablelių, brūkšnių, daugtaškių rašymas dabar yra toks, sakyčiau, išplitęs dalykas, kad į mokyklines taisykles jau nebetelpa (ten pat, p. 68).

     Dabartinės lietuvių kalbos žodyne yra pateikta įvairių veiksmažodžio dėti reikšmių, tarp kurių yra ir tokia: "įrašyti ar į-spausti kokį ženklą". Viena veiksmažodžio dėti reikšmė taip pat paaiškinta ir akademiniame Lietuvių kalbos žodyne (t. II, Vilnius, 1939, p. 442), kur duotas toks pavyzdys: Taškas po antraščių nededamas.

     Kalbant apie skyrybos ženklus, beveik visose lietuvių kalbos gramatikose vartojamas veiksmažodis dėti. J. Jablonskio 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikoje rašoma: Ištisiniame sakinyje kablelį dedame... Dvitaškį dedame... Brūkšnį dedame...

     J. Jablonskis dėjo ir kitus skyrybos ženklus: daugtaškį, klaustuką, šauktuką, net skliaustelius ir kabutes. Sekdami Jablonskiu, veiksmažodį dėti vartojo ir vėlesniųjų gramatikų autoriai. Skiriamieji ženklai dedami ir J. Balkevičiaus sintaksėje (Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963).

     Visi pateiktieji pavyzdžiai ir šnekamoji kalba rodo, kad skyrybos ženklai dedami labai seniai ir labai plačiai. Abejoti tokiu šio veiksmažodžio vartojimu nėra jokio pagrindo. Tačiau, kaip minėta, nepeiktinas nė veiksmažodis rašyti. Vis dėlto dėti turi ilgesnes tradicijas ir yra plačiau vartojamas. Beje, dedami ne tik skyrybos, bet ir kai kurie kiti ženklai: kirčio ženklai, brūkšnelis ant ilgosios ū, stogeliai ant š, č, ž, taškas ant i. Veiksmažodis dėti vartojamas ir perkeltinės reikšmės posakiuose: padėti tašką reiškia baigti kokį darbą, ginčą ar bylą; sudėti taškus ant i — galutinai viską išsiaiškinti.

     Žinoma, kai kuriais atvejais, užuot sakius dėti ar rašyti, vartojame kitokius veiksmažodžius, pvz.: Šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskiriame kableliu. Įterptinius žodžius sakinyje išskiriame kableliais.